1813 m., nedaug likus iki savo valdymo eros pabaigos, Napoleonas Bonaparte'as Austrijos užsienio reikalų ministrui Klemensui Wenzeliui Lotharui von Metternichui paaiškino, kodėl, jo nuomone, griežto kumščio politika turi ir neigiamą pusę. „Mano era baigsis tą pačią dieną, kai aš nustosiu būti nuožmus ir kelti baimę, – sakė Napoleonas. – Tavo valdovai, kurie jau gimė turėdami teisę į sostą, gali sau leisti pralaimėti nors ir dvidešimt kartų – jie vis tiek visada galės grįžti į savo sostines.“
Kas geriau – griežtas kumštis ar korumpuotas isteblišmentas?
Napoleonas geriau negu bet kas kitas žinojo, kokie sunkumai laukia to, kas nusprendžia likti valdžioje amžinai, ypač jei tas asmuo nėra sosto paveldėtojas. Laikui bėgant, demokratinės institucijos šią problemą išsprendė, pralaimėjimą patyrusiam lyderiui suteikdamos teisę grįžti į valdžią dalyvaujant rinkimuose.
Tačiau vargu ar demokratijos dvasia apsiriboja mintimi, kad žmonės savo valią turi išreikšti laisvuose ir sąžininguose rinkimuose. Pasak I. Krastevo, labai svarbų vaidmenį formuojantis šiuolaikiniam liberaliosios demokratijos suvokimui suvaidino nuostata, kad valdovai neturėtų būti skatinami užsibūti savo šlovės spinduliuose ir kad jų valdžia turėtų būti nuolat kontroliuojama.
Deja, šia šimtmečiuose įaugusia nuostata dabar jau pradedama abejoti.
Šiandien kai kurie galingiausių pasaulio valstybių – demokratinių ir nedemokratinių – lyderiai imasi save vaizduoti šiuolaikiniais imperatoriais. Jie telkia galią savo rankose ir neplanuoja nueiti nuo sosto, kol gyvi. Jų požiūriu, visiškai nesvarbu, ar šalis demokratinė ar autokratinė. Vienintelis svarbus dalykas – tai šalies lyderio kokybė. Pažymėtina, kad ir paramos jiems anaiptol nestinga: šiais laikais, kai visuomenė nebelinkusi pasitikėti politikais, daugelis žmonių vietoj korumpuoto politinio isteblišmento rinktųsi nuožmų lyderį.
Galia matuojama kitų noru kopijuoti
Rašinio autoriaus teigimu, nėra aiškesnio ir reikšmingesnio šią tendenciją iliustruojančio pavyzdžio kaip praėjusią savaitę įvykęs Kinijos nacionalinio liaudies kongreso balsavimas dėl prezidento kadencijų limito panaikinimo. I.Krastevas įsitikinęs, kad neperdėtų sakydamas, jog šis žingsnis simbolizuoja demokratijos hegemonijos, kaip pasaulio politinio idealo, pabaigą.
Po to, kai Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pranešė apie savo sprendimą siekti prezidento kadencijų limito panaikinimo, daugelis analitikų padarė išvadą, kad jo mėginimas tapti faktiniu imperatoriumi aiškiai atskleidžia Pekino užmojį mesti atvirą iššūkį pasaulinei Amerikos lyderystei. Įžvalga pakankamai tiksli, teigia I.Krastevas, bet neišsami.
Vienas dalykas, apie kurį retai kada diskutuojama šiame kontekste, yra tai, ką politologas Kenas Jowittas vadina „Versalio efektu“. Žvelgdamas į istoriją, profesorius K.Jowittas aiškina, kad norint išmatuoti kieno nors galią, reikia pažiūrėti, kiek žmonių kitur norėtų gyventi taip pat ir kiek žmonių tikėtųsi, kad ir jų institucijos veiktų taip pat.
Pasak jo, XVII amžiuje Prancūzijos karalius Liudvikas XIV „sukūrė stebėtinai galingą ir prestižinį režimą – tokį, kurį kopijavo visi nuo Vokietijos iki Rusijos: statė miniversalius, skolinosi prancūziškas manieras ir elito sluoksniuose kalbėjo prancūzų kalba.“ XIX amžiuje politinės siekiamybės objektu tapo Britanijos parlamentas: vengrai šią politinę ambiciją išreiškė Budapešte pasistatydindami neogotikinio stiliaus parlamento rūmus, tokius pat ištaigingus kaip britų Londone. Po Antrojo pasaulinio karo Rytų Europą užvaldęs stalinistinis režimas visur paliko panašiai impozantiškų stalinistinės architektūros pėdsakų.
Svarbiausia – sudaryti įspūdį, kad sistema veikia
Pasibaigus Šaltajam karui, imituoti Vakarus reiškė būti teisingoje istorijos tėkmės pusėje. Rengti rinkimus ir rašyti amerikietiško stiliaus konstitucijas kuriant šalies įvaizdį buvo tiek pat svarbu, kiek šiais laikais paaugliui svarbu turėti išmanųjį telefoną. Prof. K.Jowitto teigimu, „laikotarpiu po Šaltojo karo žaisti golfą ne vakariečių elitui reiškė tai, ką antikos laikais ne romėnų elitui būtų reiškę vilkėti togas.“
Valdovo galių apribojimas buvo viena iš tų priemonių, kurias pasitelkdami nedemokratiniai režimai prisitaikė gyvuoti demokratijos amžiuje.
Būtent todėl nedemokratinė valdžia dažnai pasistengia, kad tam tikri demokratijos atributai – visų pirma rinkimai ir kadencijų limitas – išliktų. Pavyzdžiui, 2008 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsispyrė pagundai pakeisti Konstituciją taip, kad galėtų eiti prezidento pareigas trečią kadenciją iš eilės, nes nenorėjo, kad jo šalis iš šono atrodytų tarsi viena iš Vidurinės Azijos respublikų, kurių prezidentai savo rūmų niekada nepalieka. Net jei sistema neveikia, nedemokratinė valdžia žino: svarbu bent apsimesti, kad taip nėra. Būtent tai – o ne liberaliosios demokratijos sklaida – yra tikrasis demokratijos hegemonijos įrodymas. Šiame žaidime dalyvavo net Kinija. Iki dabar.
Kinijos komunistų partijos sprendimas panaikinti prezidento kadencijų limitą atsilieps toli už Kinijos ribų. Niekas nenustebtų, jei 2024-aisiais baigiantis antrajai kadencijai V.Putinas sugalvotų, kad trauktis iš Kremliaus nėra jokios prasmės. Niekam nebūtų keista, jei ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nuspręstų likti valdžioje neribotą laiką. Per rinkimus į valdžią atėję lyderiai visame pasaulyje netrukus gali pranešti savo rinkėjams, kad mintis keisti valdžią – pavojinga. Rašant naujas ir keičiant esamas konstitucijas bus pažymėtas naujos politinės mados gimimas.
Europai šis imperatorizmo eros atėjimas – prasta žinia. Imperatoriškų užmojų nebuvimas – Europos projekto esmė. Jungtinėms Valstijoms tai irgi nieko gero nežada. Vis dėlto prezidentui Donaldui Trumpui gal ir patiks. Galbūt jis nuspręs, kad jei jau amerikiečiai išmokė kinus žaisti golfą, atėjo metas amerikiečiams pradėti kopijuoti kinus. Kas, jei paaiškėtų, kad, norint Ameriką padaryti vėl didžią, dviejų kadencijų prezidento poste nepakanka?
