Chersono, Charkivo ir Donbaso regionuose vyksta įnirtingi mūšiai. O miesteliuose ir kaimuose, esančiuose vos už kelių dešimčių kilometrų nuo fronto, žmonės bando gyventi įprastą gyvenimą. Jau nekalbant apie Kijevą ir vakarinius Ukrainos regionus, kuriuos nuo karo veiksmų skiria šimtai kilometrų.
Esu iš Charkivo srities. Mano gimtasis kaimas yra okupuotas. Pastaruosius 15 savo gyvenimo metų gyvenau ir dirbau Charkive. Vasario 24 d. kartu su žmona ir vaiku palikome miestą, kurį bandė užimti rusai.
Nuo kovo 1 d. gyvename Ternopilyje. Tai nedidelis regioninis centras Vakarų Ukrainoje, labai gražus ir jaukus miestas. Persikėlėlių iš karo zonos skaičius čia sudaro beveik pusę gyventojų. Dėl šios priežasties būsto nuoma čia yra labai brangi.
Vaikai išėjo į mokyklą
Vis dėlto mokyklose, kurios pavasarį buvo laikinas perkeltųjų asmenų būstas, dabar nebėra vietų.
Rugsėjo pirmąją vaikai išėjo į mokyklą. Ne internetu, onešini kuprinėmis vaikai ėjo į mokyklas ir sėdo prie rašomųjų stalų, kaip ir anksčiau. Mano sūnus, kuriam vasaros pabaigoje sukako šešeri, taip pat išėjo į pirmąją klasę. Ne gimtajame Charkove, o Ternopilyje. Tačiau jis kasdien eina į mokyklą ir, laimei, beveik nežino, kaip atrodo karas.
Čia vaikams karo aidas – tai oro pavojaus sirenos. Sirenos skamba maždaug kartą per dieną. Jei tuo metu vyksta pamokos, vaikai mokslus tęsia mokyklos slėptuvėje nuo bombų. Šią vasarą valdžios institucijos pirmą kartą per daugelį metų jas prisiminė. Reikėjo padaryti bent jau minimalų remontą ir pritaikyti patalpas prie slėptuvėms nuo bombų keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, įrengti antrą įėjimą į slėptuvę ir ventiliaciją.
Deja, daugumos mokyklų slėptuvėse vienu metu negali tilpti visi mokiniai. Todėl pamokos vyksta keliomis pamainomis. Jauniausi mokiniai į pamokas eina ryte, vidurinės mokyklos mokiniai – po pietų, o vyresnieji – vakare. Arba atvirkščiai. Kad kilus pavojaus signalui į slėptuvę tilptų visi mokykloje esantys žmonės.
-
O.Arestovyčius: kai Ukraina laimės karą, Rusiją reikės priversti atsisakyti branduolinio ginklo
-
A.Anušauskas: negalime daryti pauzių, Ukrainai reikia nepertraukiamo ginkluotės tiekimo
-
JAV: vykdydama kontrpuolimą, Ukraina daro „nuoseklią“ pažangą
-
Ukrainos pajėgos įžengė į Rusijos karių paliktą Balaklijos miestą
-
Ukrainos vicepremjerė: rusai nesurengs jokių referendumų okupuotose teritorijose
-
V.Zelenskis: nuo rugsėjo pradžios atkovota tūkstančio kv. km teritorija
-
V.Zelenskis: Ukrainos pajėgos Charkivo srityje išlaisvino ir kontroliuoja daugiau kaip 30 gyvenviečių
Mieste – automobilių spūstys
Rytais, kai vežu vaiką į mokyklą automobiliu, tenka net stovėti spūstyse. Žmonės grįžo į miestą, veža vaikus į mokyklą, eina į darbą. Netgi Charkive, kuris yra šalia fronto linijos, viešasis transportas veikia.
Ternopilyje viešasis transportas dirba visu pajėgumu. Anksčiau, pasigirdus oro pavojaus signalui, autobusų vairuotojai turėdavo sustoti ir važiuodavo toliau tik po to, kai signalas būdavo atšauktas, o dabar jiems leidžiama tęsti darbą net ir esant oro pavojaus grėsmei.
Tačiau per oro antskrydžio pavojų nustoja veikti parduotuvės, kavinės, pramogų centrai. Lankytojų prašoma eiti į artimiausią slėptuvę. Vasaros pradžioje, nepaisant oro pavojaus signalų, viešosios vietos buvo atidarytos. Tačiau po to, kai į Kremenčuko prekybos centrą „Amstor“ pataikė priešo raketos ir žuvo kelios dešimtys žmonių, valdžios institucijos ėmėsi priemonių ir dabar pavojaus metu negalima nei apsipirkti, nei papietauti.
Futbolas be žiūrovų
Per oro pavojaus aliarmą negalima žaisti futbolo, bent jau profesionaliems žaidėjams. O kitu metu – prašom. Juk jiems taip pat buvo suteikta galimybė dirbti. Dar balandžio pabaigoje pradėta apie galimą naujojo sezono pradžią.
Gegužės mėnesį pradėjome galvoti, kaip tai padaryti. Jau liepos mėnesį sportininkai pradėjo ruoštis varžyboms, o rugpjūčio 24-osios (Ukrainos nepriklausomybės dienos) išvakarėse komandos sužaidė pirmąjį naujojo Ukrainos čempionato turą. Visos rungtynės žaidžiamos be žiūrovų, o stadionuose gali būti tik minimalus žmonių skaičius: abiejų komandų žaidėjai, treneriai ir personalas, teisėjai, stadiono darbuotojai ir transliuotojai.
Leidimą kiekvienoms konkrečioms rungtynėms suteikia vietos valdžios institucijos ir kariuomenė. Kiekviename stadione, kuriame vyksta rungtynės, arba minimaliu atstumu nuo jo turi būti įrengta slėptuvė nuo bombų.
Išsiskiria rugpjūčio 24 d. sužaistos rungtynės. Lvivo „Ruch“ ir Charkivo „Metalist“ akistata tris kartus buvo sustabdyta dėl oro antskrydžių pavojaus.
Jau sužaisti trys turai. Dauguma rungtynių nebuvo nutrauktos dėl oro antskrydžių pavojų. Išsiskiria rugpjūčio 24 d. sužaistos rungtynės. Lvivo „Ruch“ ir Charkivo „Metalist“ akistata tris kartus buvo sustabdyta dėl oro antskrydžių pavojaus. Šios rungtynės vyko ne šalia fronto linijos esančiame Charkyve, o Lvive, kuris yra beveik prie sienos su Lenkija. Abiejų komandų žaidėjams teko kelis kartus nusileisti į šalia futbolo aikštės esančias slėptuves ir ten dalytis suolais. Rungtynės truko 4 su puse valandos vietoj įprastų 90 minučių.
Varžybos jau prasidėjo visuose Ukrainos profesionalaus futbolo divizionuose. Kitos sporto šakos taip pat ruošiasi pradėti čempionatus.
Lyg karas būtų kažkur toli
Čia, Vakarų Ukrainoje, galite pasivaikščioti gamtoje, vykti į ekskursijas po vietines lankytinas vietas, klaidžioti miesto gatvėmis ir dažniausiai niekas neprimins apie karą šalyje. Žinoma, jei tokiomis akimirkomis pavyksta išvalyti mintis ir negalvoti apie karą, negalvoti apie norą grįžti į savo namus, savo miestą, kuris kasdien apšaudomas, grįžti į tėvų namus, kurie yra okupuoti.
Įprastas taikus gyvenimas, kaip ir kitose Europos šalyse, vyksta taip pat, kaip ir prieš karą, tarsi karo nebūtų buvę. Tačiau karas vyksta.
Čia nėra jokių judėjimo apribojimų dienos metu. Tačiau naktį išeiti negalima. Nuo 23 val. vakaro iki 5 val. ryto galioja komendanto valanda, gatvėse patruliuoja tik kariškiai ir policijos patruliai. Tuo metu leidžiama judėti avarinių tarnybų darbuotojams, ypatingos svarbos infrastruktūros darbuotojams ir keliems taksi automobiliams. Jais žmonės daugiausia vežami į traukinių stotį ir iš jos. Traukiniai dažniausiai važiuoja naktį. O traukinio bilietas yra leidimas išeiti į lauką komendanto valandos metu.
Tačiau, atmetus oro pavojaus sirenas (kai kuriomis dienomis jų išvis nėra) ir komendanto valandą, šalyje nėra nieko, kas primintų apie karą. Įprastas taikus gyvenimas, kaip ir kitose Europos šalyse, vyksta taip pat, kaip ir prieš karą, tarsi karo nebūtų buvę. Tačiau karas vyksta.
Ukrainiečiai jį prisimena, net ir tie, kurie gyvena nuo karo nutolusiuose miestuose. Nes atrodo, kad neliko nė vieno ukrainiečio, kurio šis karas nebūtų palietęs.
Manau, kad ir kitų Europos šalių gyventojai neturėtų pamiršti šio karo. Išvadas tikriausiai reikės daryti jau po Ukrainos pergalės. O dabar tiesiog nepamirškite, kad visai netoli, Ukrainoje, vyksta karas. Dėl viso pikto.
