Clintonui Yebgai tereikėjo studentiškos vizos. Gimtajame Kamerūne jis įlipo į „Turkish Airlines“ lėktuvą, nuskrido į Stambulą, pakeitė orlaivį ir netrukus nusileido šiaurinėje Kipro dalyje – Šiaurės Kipro Turkų Respublikoje.
Į universitetą jaunuolis nė neužsuko. Jis vietoj to nudrožė prie vadinamosios Žaliosios linijos, nominalaus barjero, skiriančio salą į dvi dalis, ir pėsčiomis pateko į Kipro Respubliką – valstybę, priklausančią Europos Sąjungai.
Šiandien Clintonas laukia sprendimo, ar jam bus suteiktas prieglobstis, ir gyvena nedidelėje pabėgėlių stovykloje. Vaikino kaimynai – sirai, palestiniečiai ir, žinoma, kiti kamerūniečiai.
C.Yebga – vienas iš daugiau nei 11 tūkst. žmonių, kurie praėjusiais metais atrado, kad į ES galima patekti per Kiprą. Šioje saloje prieglobsčio prašytojų dabar daugiau nei bet kada anksčiau.
Didžiulė tranzito zona
2015-ųjų migracijos įkarštyje Bendrija buvo priversta skubiai tartis su Turkija ir Ankarai mokėti milijardus eurų už tai, kad prieglobsčio prašytojams nebūtų leidžiama pasiekti Graikiją.
Nuo to laiko Egėjo jūrą kerta kur kas mažiau migrantų, bet dalis jų suvokė, kad į ES galima patekti per Kiprą.
„Apie Kipro šiaurinę dalį paprasčiausia galvoti kaip apie didžiausią pasaulyje oro uosto tranzito zoną“, – teigia Londono ekonomikos mokykloje Pietryčių Europos politiką analizuojantis Jamesas Keras-Lindsay.
„Nusileidi Kipre, bet oficialiai Kipro Respublikoje atsiduri tik perėjęs pasienio patikros punktą ties Žaliąja linija, kuri net nežymi sienos“, – pridūrė tyrėjas.
Apie Kipro šiaurinę dalį paprasčiausia galvoti kaip apie didžiausią pasaulyje oro uosto tranzito zoną.
Taip elgiasi vis daugiau prieglobsčio prašytojų, dėl kurių Kipro Respublika, kur gyvena 850 tūkst. žmonių, pagaliau jaučia tokią migracijos krizę, kokią likusi ES dalis iš esmės jau paliko praeityje.
Pareigūnai tiesiai pripažįsta, kad daugelis migrantų atkeliauja sausuma iš Turkų Kipro, pripažįstamo tik Turkijos.
Nieko nežino apie painų statusą
23-ejų C.Yegba pasakoja, kad Kamerūną paliko šalyje prasidėjus neramumams. Jis dirbo žurnalistu ir jam grėsė persekiojimas.
Kai policija sumušė Clintono motiną, pareigūnams nepasakiusią, kur yra jos sūnus, jaunas vyras suprato: laikas iškeliauti. Skrydžiui į Kipro šiaurę jis išleido 1 tūkst. eurų, o dar tiek pat pridėjo už studijas viename universitete.
Pernai lapkritį, rankoje laikydamas vienintelį krepšį, C.Yegba išskrido. Po kelių dienų kamerūnietis jau vaikščiojo ES teritorijoje – tik, žinoma, pabėgėlių stovyklėlėje kalvose prie sostinės Nikosijos. Čia jis pasiprašė prieglobsčio.
„Aš nieko nežinojau apie Kipro padalijimą, – prisipažįsta Clintonas. – Tiesiog supratau, kad turiu patekti į Europą, kad mane Kamerūne persekioja.“
Migrantų gabentojai ir asmenys, prisistatantys privačių universitetų turkiškoje Kipro dalyje atstovais, dažnai siūlo tokį maršrutą potencialiems prieglobsčio prašytojams. Bet sudėtinga politinė situacija saloje migrantams nepaaiškinama.
Daugelis į salą atvyksta manydami, kad Kipras kažkokiu būdu priklauso žemyninei Europos daliai – taip, žinoma, nėra. Atvykėliai taip pat tiki, kad iš čia į kitas ES šalis galima išvykti be paso, nes galioja Šengeno sutartis – tai irgi nėra tiesa.
Tokie nesusipratimai, ekspertų teigimu, paaiškina, kodėl prieglobsčio prašytojai ėmė plūsti į Kiprą po to, kai kiti keliai į turtingesnes ES nares buvo uždaryti.
Prieglobsčio Kipre 2019 metais pasiprašė net penkis kartus daugiau žmonių nei prieš ketverius metus. Kitur Bendrijoje skaičiai kaip tik gerokai sumažėję.
Audringa istorija
Bet kiprietiška migracijos krizė taip pat siejama su audringa šios salos istorija ir politiniu paralyžiumi, neleidžiančiu suvienyti Kipro jau kelis dešimtmečius.
Kai 1974 metais surengus perversmą buvo pabandyta prijungti Kiprą prie Graikijos, Turkija ten pasiuntė savo karius.
O kai mūšiai liovėsi, sala padalinta į dvi dalis – graikiškąją pietuose ir turkiškąją šiaurėje. Šiandien vadinamoji Žalioji linija nėra nei siena, nei tiltas, bet skiria būtent abi salos dalis.
Salos, kuri yra visai netoli Sirijos, tarptautinis statusas ir taip kelia galybę problemų, liečiančių kipriečius abiejose Žaliosios linijos pusėse. O pabėgėliai ir migrantai – papildomas galvos skausmas.
Šiaurė laikoma okupuota ir oficialiai pietinei Kipro Respublikai priklausančia teritorija. Pareigūnai Nikosijoje šiauriečių nepripažįsta ir su jų administracija nebendradarbiauja.
Žinoma, taip pat ir Turkija nepripažįsta Kipro vyriausybės Nikosijoje. O tai reiškia, kad ES ir Turkijos pasiektas susitarimas šios salos de facto neliečia.
Pietinę Kipro dalį kai kurie prieglobsčio prašytojai pasiekia oru ar jūra – iš Libano, Sirijos ar pačios Turkijos. Vis dėlto dauguma migrantų atvyksta pėsčiomis iš Turkų Kipro.
ES ir Turkijos pasiektas susitarimas Kipro salos de facto neliečia.
Negana to, nežinomas skaičius atvykėlių pasilieka šiaurinėje salos dalyje. Ten jau daug metų vyksta žmonės iš Vidurinių Rytų ir Afrikos, ir nors vietos pareigūnai kartais surengia reidus, iš esmės tokie naujokai toleruojami.
Problemos dėl dokumentų
Kita vertus, pastaraisiais mėnesiais ten atkeliauja daug sirų, kurie iš tikrųjų bėga nuo karo ir siekia oficialaus prieglobsčio.
Dabar Sirijos piliečiams jau reikia vizų, bet dvejus metus šis svarbus dokumentas nebuvo būtinas, tad per tą laiką atvykę sirai įstrigo – turbūt logiška, kad daugelis jų per Žaliąją liniją patraukė į pietus.
Viena jauna moteris Roshka iš Homso miesto Sirijoje pasakoja, kad iš Beiruto į Kipro šiaurę atskrido pernai birželį. Ji su dešimtimis kitų sirų daug dienų praleido nedideliame namelyje prie oro uosto.
Galiausiai sirams padėjo Jungtinių Tautų globojama nevyriausybinė organizacija. Aktyvistai padėjo pabėgėliams nukeliauti prie Žaliosios linijos.
Tiesa, yra ir atvykėlių, kuriems Turkų Kipre viskas sekėsi neblogai ir kurie neplanavo keliauti niekur kitur, – vienam sirui nustojo galioti pasas, bet jis nenorėjo keliauti į Sirijos konsulatą. Tėvynėje vyrą nori pašaukti į armiją.
Vyras, prisistatantis Mustafa, sako, kad pasiprašęs prieglobsčio Kipro Respublikoje jis sprendimo turėtų laukti kelerius metus, be to, tuo pat metu negalėtų dirbti architektu: „Reiktų pradėti nuo nulio – nenoriu.“
„Dabar turiu darbą ir butą. Bet iš esmės esu įstrigęs. Tai nėra mano namai. Niekada nebus“, – nukerta Mustafa.