1994 metais nerangiai atrodantis akiniuotas 19 metų vaikinas, apsirengęs gerokai jam per dideliu kostiumu, sužibėjo italų televizijos viktorinoje „Laimės ratas“. Teisingai atsakęs į vis sunkesnius klausimus jis namo parsinešė 48 mln. lirų – apie 100 tūkst. litų – ir savo pasitikėjimu sužavėjo laidos vedėją, televizijos veteraną Mike'ą Bongiorno: „Žinoma, kad vaikis neieško žodžio kišenėje. Jis iš Florencijos!“
Laidą vis dar galima pasižiūrėti „YouTube“ puslapyje. Šis vaikis – tai Matteo Renzi, 39 metų buvęs Florencijos meras, vasario 22 dieną prisaikdintas jauniausiu visų laikų Italijos ministru pirmininku.
M.Renziaplenkė net ir Benito Mussolinį – dučė į valdžią atėjo taip pat 39 metų, tačiau M.Renzi jį aplenkė keliomis savaitėmis. Jo kostiumai dabar daug geriau ant jo gula.
Vieni jame mato jauną Billą Clintoną ar Tony Blairą, siekiantį Italijoje sukurti pragmatišką kairę; kiti, taip pat ir nemažai jo bendrapartiečių iš Demokratų partijos, jį vadina užsimaskavusiu Silvio Berlusconi klonu
Jaunasis Tony Blairas
M.Renzi kritikai jį vadina lengvasvoriu – žmogumi be idėjų ar gerai apmąstyto plano. Jo šalininkai jį laiko jaunu ir dinamišku lyderiu, galinčiu išgydyti Italiją nuo jos negalavimų.
Jo karjera klostėsi tokiu žaibišku greičiu – vos dešimt metų metų nuo išrinkimo Florencijos provincijos prezidentu iki paskyrimo Italijos premjeru – kad jo politinį stilių sunku suprasti.
Vieni jame mato jauną Billą Clintoną ar Tony Blairą, siekiantį Italijoje sukurti pragmatišką kairę; kiti, taip pat ir nemažai jo bendrapartiečių iš Demokratų partijos, jį vadina užsimaskavusiu Silvio Berlusconi klonu, pasirengusiu juos parduoti jėgoms, su kuriomis jie ištisus dešimtmečiu grūmėsi.
Aišku tik viena: kad ir kuria kryptimi M.Renzi ketina vesti Italiją, jis nori judėti greitai – „kad nušluotų senas Italijos politikos kerpes, – sako „LUISS School of Government“ mokyklos profesorius Roberto D'Alimonte. – Jis žino, kad biurokratai jam nuleis kraują, jei jis jų nesuims į savo rankas – ir jis tą padarys.“
Italijos žiniasklaida negali neatkreipti dėmesio į impozantišką M.Renzi asmenybę: jo baltus marškinius, mėgstamą odinę striukę ir milžiniškas ambicijas, kurių jis nė nemėgina slėpti. Dienraštis „Corriere della Sera“ nusiuntė žurnalistą į buvusią premjero mokyklą – iš ten grįžęs jis pranešė, kad net anuomet M.Renzi „taip girdavosi, kad bendraklasiai jį vadindavo la bomba“.
Nušluos sukalkėjusį Italijos politikų elitą
„Matteo turi aštrias alkūnes ir šiurkštų būdą, – paaiškina vienas kairiųjų veteranas, dabar remiantis premjerą. – Italijoje politika visada buvo negailestinga, bet egzistavo elgesio kodeksas. Ministras pirmininkas galėjo suvaryti jums peilį į nugarą, bet pirma būtinai pasakydavo: Po jūsų, gerbiamasis.“ Ir, žinoma, vėliau parūpindavo pelningas pareigas, kad sušvelnintų smūgį.
Italijoje politika visada buvo negailestinga, bet egzistavo elgesio kodeksas. Ministras pirmininkas galėjo suvaryti jums peilį į nugarą, bet pirma būtinai pasakydavo: Po jūsų, gerbiamasis.
Tuo tarpu M.Renzi, vedęs trijų vaikų tėvas, nebando apsimetinėti prieš tuos, kuriuos šalina iš savo kelio, ir nesislepia už apsimestinio kuklumo. Jo politinis moto – „rottamare“, džiugiai nušluoti senąją ir, daugelio manymu, sukalkėjusią politikų kartą tiek dešinėje, tiek kairėje.
Jis atsikratė Massimo D'Alemos, galingo buvusio premjero ir Komunistų partijos lyderio. Atėjus laikui išsirinkti kabinetą, jis išspyrė lauk populiariąją užsienio reikalų ministrę Emmą Bonino ir vietoje jos paskyrė daug jaunesnę Federicą Mogherini. M.Renzio kabinete nebus nė vieno senosios gvardijos atstovo.
Šalyje, kur niekas atvirai nedeklaruoja savo ambicijų, M.Renzi nerodo jokio kuklumo. Kalbėdamas viešai jis įkvepia miniai energijos savo pokštais ir žargonizmais, kurių gausu jo florentietiškoje šnekoje.
Vieną vasario šeštadienį, paskutinę savo dieną Florencijoje prieš išvykstant į Romą, M.Renzi stadione stebėjo futbolo rungtynes tarp „Fiorentina“ ir „Inter Milan“. Prie jo pribėgo vienas žmogus ir sušuko: „Matteo, Matteo, tu paskutinė Italijos viltis!“ Bet kuris kitas Italijos politikas nebūtų praleidęs progos išpūsti krūtinę, o M.Renzis tiesiog šyptelėjo: „Tada mums šakės, bičiuli.“
S.Berlusconi šmėkla
Tačiau pavojinga visą dėmesį sutelkti tik į M.Renzi charizmą. Jis yra pirmasis kairiųjų lyderis, iškilęs poberluskoninėjė Italijoje, – pirmasis, turintis galimybę valdyti šalį ir kurti politinę strategiją, kuri nesisuktų aplink il cavaliere. Du dešimtmečius Italijos kairieji kariavo totalinį karą su Silvio Berlusconiu ir viskuo, kam šis atstovavo: materializmu, cinizmu, anti-intelektualizmu. O dabar jų lyderis teigia su malonumu žiūrintis S.Berlusconio televizijos laidas.
Prie jo pribėgo vienas žmogus ir sušuko: „Matteo, Matteo, tu paskutinė Italijos viltis!“ Bet kuris kitas Italijos politikas nebūtų praleidęs progos išpūsti krūtinę, o M.Renzis tiesiog šyptelėjo: „Tada mums šakės, bičiuli.“
Nuo 1994 metų, kai S.Berlusconis pirmą kartą tapo premjeru, Italijos centro-kairiesiems jis tapo beveik patalogiškos manijos objektu.
Puikus to pavyzdys – ilgai planuotas Mesinos sąsiaurio tilto projektas, turėjęs sujungti Italiją su Sicilija. Ilgą laiką šis projektas buvo laikomas progresyviu ir populiariu žingsniu, turėjusiu sukurti darbo vietų, pakurstyti ekonomiką vargingiau gyvenančiuose šalies pietuose ir modernizuoti Sicilijos ūkį.
Kairieji ekonomistai, tokie kaip buvęs premjeras Romano Prodis, rėmė projektą – o tada, prieš 15 metų, ant jo savo pritarimo štampą uždėjo S.Berlusconis. Staiga Mesinos sąsiaurio tiltas tapo neapykantos objektu. Blaivesnės galvos kairėje – tokios kaip R.Prodis ir prezidentas Giorgio Napolitano – nesugebėjo nuraminti tų, kurie žiūrėdami į tilto projektą jame matė tik S.Berlusconį. Kova virė ilgus metus, o tiltas taip ir nebuvo pastatytas. Pinigai, kuriuos Europos Sąjunga skyrė Italijai „specialiems projektams“, taip ir liko nepanaudoti.
Tuo tarpu M.Renzi Italijos politikoje iškilo S.Berlusconio eros gale ir jo neslegia visas šis bagažas. 2004 metais išrinktas Florencijos provincijos prezidentu, į nacionalinės politikos sceną jis žengė tik 2009 metais, paskirtas Florencijos meru.
Kaip kairiajam susikalbėti su dešiniaisiais
M.Renzi netiki, kad yra dvi Italijos: proberluskoniški gvelfai ir antibelruskoniški gibelinai. S.Berlusconio galios viršūnėje už jį balsavo iki trečdalio italų. Net ir šiandien, jį nuteisus kalėti ir atėmus pasą, jo „Forza Italia“ partiją remia beveik ketvirtadalis rinkėjų.
Anksčiau kairiųjų lyderiai užriesdavo nosį ir nekreipdavo dėmesio į šiuos rinkėjus, o M.Renzis juos pasitinka išskėstomis rankomis ir pabrėžia, kad nelaiko jų mokesčių vengėjais, mafiozais arba paauglių suvedžiotojais.
Jis žino, kaip kalbėti su dešiniųjų rinkėjais – į juos jis kreipiasi kaip į profesionalus, galinčius pakurstyti Italijos ekonomiką. Jis moka duoti švelnią pastabą kairiesiems, pasakyti, kad pašėlusių populistinių idėjų laikai baigėsi, metas susigrąžinti sveiką protą.
Jis išsakė iki tol neįsivaizduojamas idėjas: kad Italijoje mokesčiai gerokai per dideli, kad Europos fiskalinė politika turėtų būti lankstesnė (buvę premjerai Mario Montis ir Enrico Letta rėmė ES siūlytas taupymo priemones), kad profesinės sąjungos turėtų derėtis dėl liberalesnių kontraktų. Žinoma dienraščio „La Repubblica“ kairiųjų pažiūrų apžvalgininkė Barbara Spinelli netgi pareiškė, kad slaptas M.Renzi planas yra koalicija su S.Berlusconiu.
Garantuota darbo vieta ir nedarbas
Pagrindinis M.Renzio kampanijos pažadas, „Jobs Act“ – darbo vietų įstatymas, italų politikai dažnai naudoja angliškus žodžius, kad jų idėjos skambėtų moderniau – turi modernizuoti šalies darbo rinką.
Nepaisant premjero M.Monti pastangų 2012 metais, italų bendrovėms vis dar labai sunku samdyti naujus žmones net ir ekonomikai atsigaunant, nes griežti mokesčių įstatymai ir darbo sutartys vis dar garantuoja, bent ant popieriaus, darbą visam gyvenimui. To rezultatas – jaunimo nedarbas siekia 40 proc., o pietinėse šalies dalyse darbo neturi 60 proc. jaunų moterų.
Garantuotas darbas popieriuje iš tiesų reiškia nesaugumą milijonams italų. Tačiau bendrovės ir profesinės sąjungos nenori reformų ir liberalizacijos, kuri pagerintų sąlygas darbo neturintiems žmonėms ir pradedantiesiems verslininkams. „Darbo vietų įstatymas“ bus M.Renzi kadencijos matas – jei jis bus priimtas šiais metais, tai bus premjero triumfas, jeigu nusės parlamento stalčiuose, triuškinantis pralaimėjimas.
„Darbo vietų įstatymas“ bus M.Renzi kadencijos matas – jei jis bus priimtas šiais metais, tai bus premjero triumfas, jeigu nusės parlamento stalčiuose, triuškinantis pralaimėjimas.
S.Berlusconis dvidešimt metų žadėjo reformas, bet taip jų ir neįvykdė. Dabar ši užduotis tenka M.Renzi.
Pirmą kartą Demokratų partijos lyderiu jis bandė tapti 2012 metais, bet anuomet jį nugalėjo kairiųjų veteranas Pieras Luigi Bersanis.
Tačiau pernai gruodį, kai po parlamento rinkimų vyriausybė liko susiskaldžiusi, o P.L.Bersanio autoritetas susvyravo, M.Renzi pabandė dar kartą. Šįkart jis laimėjo didžiule 68,1 proc. persvara.
Keletą mėnesių partijoje tvyrojo įtampa – M.Renzi, jos lyderis, ir Enrico Letta, ministras pirmininkas, beveik nesikalbėjo. Nenustygstantis M.Renzi, regis, nenorėjo švaistyti savo populiarumo priimdamas šaltą, technokratišką E.Lettos politikos stilių. Dauguma italų palaikė naująjį lyderį – darbdavių konfederacija „Confindustria“, profesinės sąjungos, netgi žiniasklaida ėmė graužti E.Lettą, kol šis, išbuvęs poste 10 mėnesių, vasarį atsistatydino.
Jauna žvaigždžių komanda
Tad dabar kamuolys jaunojo Matteo aikštės pusėje. Jis lošė, laimėjo, o dabar turi priimti pasekmes. Jis turi puikią komandą – jaunus ir žinomus žmones, kuriems nesvetimas jo paties pragmatizmas. 33 metų teisininkei Mariai Elenai Boschi patikėta užduotis parengti išsamų įvairių reformų planą – nuo pakeitimų rinkimų įstatyme iki ketinimų apkarpyti garbingąjį Italijos Senatą.
Senus apkerpėjusius reporterius jos išvaizda, panašu, lengvai išmuša iš vėžių (jai teko atkentėti visą seksistinių pravardžių bangą: „mis parlamentas“ arba „jaguaras“), bet ji kieta kaip akmuo ir įgudusi derybininkė.
53 metų buvęs Emilijos Redžo meras Graziano Delrio yra kiek vyresnis nei kiti renziani, tačiau patikimas bendražygis ir, būdamas pirmasis ne komunistas Emilijos Redžo meras nuo 1945-ųjų, palaiko nuosaikią M.Renzio ateities viziją, kuri primena prieš du dešimtmečius JAV ir Didžiojoje Britanijoje išpopuliarėjusį „Trečiąjį kelią“, vidurio poziciją tarp kairės ir dešinės.
Tikrasis M.Renzi išbandymas bus ne marškinių baltumas ar sugebėjimas prajuokinti minią – jo politinė karjera priklausys nuo to, kaip jam pavyks reformuoti ekonomiką, kuri praktiškai neauga trejetą dešimtmečių.
Daug kas Romoje nustebo, kai M.Renzi savo atstovu spaudai pasirinko populiarų tinklaraštininką Filippo Sensį.
Drovus, atsiskyrėlis žurnalistas, puikiai išmanantis užsienio politiką ir neslepiantis simpatijų Amerikai, savo liberaliomis pažiūromis artimas M.Renzi. Jis taip pat griežtai pasisako Irano klausimu ir yra gerokai palankesnis Izraeliui nei vidutinis Europos kairysis.
„Po reformą kiekvieną mėnesį“
Kad ir kokia talentinga bebūtų, M.Renzi komandos laukia sunkus sprintas. Renziani vis dar sudaro tik nedidelę mažumą parlamente, tad teks laviruoti tiek tarp politinių oponentų, tiek tarp bendrapartiečių. Be to, M.Renzi turės tesėti savo pažadus: „Priimsiu po reformą kiekvieną mėnesį“, – gyrėsi jis.
Tai pirmiausia reiškia rinkimų įstatymo reformas, kurias remia S.Berlusconis ir kurios suteiks italams tvirtesnį žodį renkantis, kas juos valdys.
Tikrasis M.Renzi išbandymas bus ne marškinių baltumas ar sugebėjimas prajuokinti minią – jo politinė karjera priklausys nuo to, kaip jam pavyks reformuoti ekonomiką.
Taip pat „Darbo vietų įstatymas“, turintis atgaivinti leisgyvę Italijos ekonomiką. Kitas svarbus išbandymas – reformos, turinčios suvaldyti švaistūniškas Italijos savivaldybes ir suteikti Romai galutinį žodį sprendžiant mokesčių ir išlaidų klausimus.
Tikrasis M.Renzi išbandymas bus ne marškinių baltumas ar sugebėjimas prajuokinti minią – jo politinė karjera priklausys nuo to, kaip jam pavyks reformuoti ekonomiką.
Italijos ūkis praktiškai neauga trejetą dešimtmečių. Produktyvumu šalis atsilieka nuo likusios Europos, o valstybės skola siekia 130 proc. BVP. Vos trečdalis vidutinio dydžio Italijos bendrovių parduoda savo produkciją pasaulio rinkose – dauguma jų neišeina iš vietinės rinkos, nes gamina prastos kokybės prekes, yra prastai valdomos ir neturi tarptautinių ryšių.
Jei M.Renzi nepasiseks, Italijoje suvešės populizmas, o dešinėje jau putoja S.Berlusconio stovykla. M.Renzi turi imtis reformų, nes tai – Šventasis Gralis, kurį nuolat žadėjo S.Berlusconis, bet taip ir nepristatė. Jei jis praras ryžtą ir impulsą, Romos pelkės jį praris.
