Kalbame ne tik apie antraštes, bet ir apie skaitytojų nuomones bei ilgos apimties straipsnius. Žurnalų viršeliai įspėja apie artėjančią bevaldystę, marus, epidemijas, nuosmukius ir tiek daug „krizių“ (ūkio, sveikatos, pensijos, socialinės apsaugos, energetikos, deficito), kad straipsnių autoriams net tenka griebtis tokių perteklinių sąvokų kaip „rimta krizė“, teigiama „The Guardian“ svetainėje skelbiamame psichologo Steveno Pinkerio tekste.
Nepriklausomai nuo to, ar pasaulis išties ritasi prarajon, naujienų prigimtis, veikdama su pažinimo prigimti, priverčia mus manyti, kad būtent taip ir klostosi reikalai.
Blogos ir geros žinios
Naujienose nepranešama apie tai, kas nevyksta. Tikriausiai dar niekam neteko matyti žurnalisto, kuris stovėdamas priešais vaizdo kamerą pareikštų: „Pradedame tiesioginę transliaciją iš šalies, kur neprasidėjo karas.“ Niekas nepasakoja apie miestus, kurie nebuvo subombarduoti, ar mokyklas, kuriose nevyko masinės šaudynės. Kol Žemėje vyks blogi dalykai, žiniasklaida nepritrūks nemalonių nutikimų, ypač šiais laikais, kai milijardai išmaniųjų telefonų beveik visiems pasaulio gyventojams leidžia tapti nusikaltimų ir karo korespondentais.
Blogi dalykai gali nutikti labai greitai, o geriems prireikia daugiau laiko, todėl kartais jiems atsiskleidus žiniasklaidos dėmesys būna visai kitur. Taiką tiriantis mokslininkas Johnas Galtungas pabrėžė, kad jei laikraštis išeitų kas 50 metų, jame tikrai nebūtų pastarosios pusės amžiaus paskalų ir politinių skandalų. Bet neabejotinai būtų aprašytos įsimintiniausios pasaulinės permainos, kaip antai išaugusi vidutinė gyvenimo trukmė.
Prieinamumo euristika
Kaip teigia S.Pinkeris, naujienos iš esmės yra linkusios iškreipti žmogaus regimą pasaulio vaizdą dėl tam tikros psichikos ypatybės, kurią psichologai Amosas Tversky ir Danielis Kahnemanas pavadino prieinamumo euristika: žmonės įvertina tam tikrų įvykių arba jų dažnumo tikimybę pagal tai, kaip lengvai prisimena tų įvykių pavyzdžius. Daugelyje gyvenimo sričių šis principas visai patikimas. Bet, kai atminties paieškos sistemoje prisiminimas atsiduria aukštai dėl kitos priežasties nei dažnumas (dėl to, kad įvykis nesenas, ryškus, siaubingas, savitas ar liūdinantis), žmonės linkę pervertinti tikimybę, kad tai gali nutikti.
Naujienose visada pranešama apie nukritusius lėktuvus, bet automobilių avarijos, kuriose žūsta nepalyginti daugiau žmonių, apžvelgiamos retai, todėl nenuostabu, kad daugelis baiminasi skraidyti, bet nedvejodami sėda už vairo. Dėl uraganų JAV kasmet žūsta maždaug 50 amerikiečių, bet visuotinai manoma, kad jie sukelia daugiau mirčių nei astma, dėl kurios kasmet gyvybės netenka 4000 amerikiečių. Greičiausiai taip yra dėl to, kad televizijos reportažai apie uraganus įspūdingesni.
Prastėjančios nuotaikos
Nekalbant apie šiuolaikinių krizių vaizdavimo vingrybes, nesuklysime teigdami, kad laikui bėgant naujienų srautas tampa vis labiau neigiamas, rašo S.Pinkeris. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios iki 8-ojo dešimtmečio pradžios dienraštis „The New York Times“ vis labiau niaukėsi, XX a. 9-ajame ir paskutiniame dešimtmečiuose šiek tiek (bet labai nedaug) praskaidrėjo, o pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje nuotaikos vėl ėmė ristis žemyn. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigos iki šių dienų apsiblausė ir kiti žiniasklaidos šaltiniai visame pasaulyje.
Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigos iki šių dienų apsiblausė ir kiti žiniasklaidos šaltiniai visame pasaulyje.
Neigiamų naujienų padariniai irgi neigiami. Žinias aktyviai sekantys stebėtojai ne gauna daugiau informacijos, o išsiderina. Imama labiau nerimauti dėl nusikalstamumo, net kai jis mažėja, o kartais apskritai atitolstama nuo tikrovės: 2016 m. apklausa parodė, kad didžioji dauguma amerikiečių atidžiai seka naujienas apie „Islamo valstybę“ ir 77 proc. sutinka, jog „Sirijoje bei Irake kovojantys islamistai kelia rimtą grėsmę JAV egzistavimui ir išlikimui“, nors akivaizdu, kad tokie būgštavimai mažų mažiausia perdėti.
Nenuostabu, kad vartojant neigiamas naujienas subjursta nuotaika. Taip pat žmonės tampa fatalistiški, ima svarstyti, kad „neverta balsuoti, nes vis tiek niekas nepasikeis“ arba „kam aukoti pinigus, jei kitą savaitę koks nors vaikas vis tiek badaus.“
Dėl ko laimėjo D.Trumpas?
Nesiliaujantis negatyvumas gali sukelti ir kitų nenumatytų padarinių, kuriuos neseniai išryškino keli žurnalistai. Po 2016 m. JAV prezidento rinkimų „The New York Times“ autoriai Davidas Bornsteinas ir Tina Rosenberg apsvarstė, kaip žiniasklaida galėjo nulemti netikėtus balsavimo rezultatus.
Jų vertinimu, Donaldui Trumpui padėjo kone visai amerikiečių žurnalistikai būdingas įsitikinimas, kad rengti rimtas naujienas iš esmės reiškia pranešti „tai, kas negerai. Jau ne vieną dešimtmetį žurnalistika daugiausia dėmesio skiria problemoms ir iš pažiūros nepagydomoms patologijoms. Būtent tai ir paruošė dirvą, kurioje sudygo D.Trumpo pasėtos nepasitenkinimo ir nevilties sėklos. Viena iš pasekmių yra ta, kad šiandien daugelis amerikiečių sunkiai įsivaizduoja laipsniškas sistemos permainas, negeba jų įvertinti ar net negali jomis patikėti, todėl siekiama revoliucinių, viską iš pamatų keičiančių pokyčių.“
Ištakos
D.Bornsteinas ir T.Rosenberg nekaltina įprastų atpirkimo ožių (kabelinės televizijos, socialinės žiniasklaidos ir komikų), o prisimena, kad padėtis iš esmės pasikeitė Vietnamo karo ir Votergeito skandalo laikais, kai užuot šlovinus vadovus imta kontroliuoti jų galias. Negana to, pradėta ciniškai vertinti viską ir agresyviai žeminti bet kokį amerikiečių pilietinį atstovavimą.
Nesunku suprasti, kodėl smurtinių naujienų antplūdžio pakurstyta prieinamumo euristika kartais aptemdo nuotaiką žvelgiant į pasaulį. Mokslininkai, skaičiuojantys įvairaus pobūdžio naujienas arba vertinantys, kurias žinias dabartiniai redaktoriai renkasi ir kaip jas pateikia, pavirtina, kad šie vartų sargai mieliau renkasi neigiamus reportažus ir palaiko susiklosčiusią padėtį.
Dėl to labai nesunku parašyti ir pesimistams patrauklų redaktoriaus žodį: tereikia sudaryti per savaitę visoje planetoje įvykusių blogiausių įvykių sąrašą ir turėsime įspūdingą, bet visiškai neracionalų įrodymą, kad civilizacija dar niekada nebuvo atsidūrusi taip arti prarajos.
