Nesibaigiantis konfliktas Sirijoje primena Trisdešimtmetį karą, kuris 1618–1648 m. nuniokojo centrinę Europos dalį, ypač Vokietijoje esantį Magdeburgo miestą – anuometinį Alepą. Žvelgiant iš dabarties matyti, kad tai buvo seka susijusių konfliktų, kurie Europos gyventojams atnešė neišmatuojamas kančias ir baigėsi Vestfalijos taika tik po to, kai visos susijusios šalys visiškai išseko.
Oficialiai Trisdešimtmetis karas buvo religinis konfliktas tarp krikščionių katalikų ir protestantų. Šiandien Artimuosiuose Rytuose panaši praraja skiria musulmonus sunitus ir šiitus. Bet anuomet, kaip ir šiuolaikinėje Sirijoje, už religijos slėpėsi gilesnė kova dėl valdžios ir viršenybės regione.
Pradžia – Arabų pavasaris
Sirijos karas prasidėjo per vadinamąjį Arabų pavasarį, sirų protestuotojams ėmus reikalauti demokratijos ir spausti diktatorišką prezidentą Basharą al-Assadą pasitraukti iš valdžios. Deja, netrukus protestai tapo tarptautiniu reikalu. Iranas ir jo remiama Libano šiitų sukarinta grupuotė „Hezbollah“, taip pat Rusija, surengusios karinę intervenciją apsaugojo B. al-Assadą nuo sukilėlių pajėgų, kurias savo ruožtu rėmė sunitams atstovaujančios Turkija ir Saudo Arabija.
Karas dar labiau išsiplėtė JAV vadovaujamai koalicijai susirėmus su „Islamo valstybe“. Praėjusiais metais ši buvo sutriuškinta, bet tuomet įsiplieskė kitas konfliktas tarp Turkijos ir šiaurinėje Sirijos dalyje gyvenančių kurdų. JAV remiami kurdų Liaudies apsaugos daliniai (YPG) buvo nepamainomi kovoje su „Islamo valstybe“ ir dabar, Turkijai išsirengus į žygį prieš juos, akistatoje atsidūrė dvi NATO valstybės. Negana to, ginklus gali sukryžiuoti JAV ir Rusija: pastaruoju metu prasirodė pranešimų, kad per JAV karinės aviacijos antskrydį Sirijoje žuvo dešimtys rusų samdinių.
Pavojuje ir Izraelio saugumas
Pasak J.Fischerio, kiekviename naujame etape Sirijos tragedija atrodo vis pavojingesnė. Šiame konflikte jau sprendžiamas ne Damasko valdžios likimas, o viešpatavimo Artimuosiuose Rytuose klausimas. Dėl įtakos kovoja ne tik Rusija su JAV, bet ir šiitų Iranas prieš sunitų Saudo Arabiją, kuri vis dažniau šliejasi prie kito JAV sąjungininko Izraelio.
Turkiją savo ruožtu gena baimė, kad šiaurinėje Sirijos dalyje bus įsteigta kurdų valstybė, kuri pagyvintų separatistines kurdų nuotaikas pietrytinėje Turkijos dalyje. Šiaurinėje Irako dalyje esantis Kurdistano regionas jau išreiškė norą sukurti nepriklausomą valstybę ir praėjusiais metais net surengė referendumą šiuo klausimu.
Saugumo interesų Libane ir pietinėje Sirijos dalyje turi ir kariniu požiūriu stipriausia šio regiono valstybė Izraelis. Kol kas jis į karą beveik nesikišo, bet ir jam teko suduoti kelis smūgius iš oro siekiant sutrikdyti ginklų tiekimą „Hezbollah“ ir neleisti Iranui įsitvirtinti prie šiaurinių Izraelio sienų.
Izraelis ėmė aktyviau dalyvauti konflikte vasario mėnesį numušęs į jo oro erdvę iš Sirijos įskridusį Irano bepilotį orlaivį. Reaguodamas į šį pažeidimą Izraelis ėmė bombarduoti iraniečių taikinius Sirijoje. Per šią operaciją Sirijos priešlėktuvinė gynyba numušė vieną Izraelio naikintuvą (pilotai saugiai pasiekė Izraelio teritoriją), todėl šis buvo priverstas tiesiogiai užpulti ir B. al-Assado pajėgas, rašo J. Fischeris.
Šie įvykiai parodė, kad Izraelis nebegali kliautis įsivaizduojamais išskirtiniais Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu santykiais. Rusija nepageidauja arba negali suvaldyti Irano. Taigi nori nenori Izraelis jau aktyviai dalyvauja Sirijos konflikte.
Naujo karo grėsmė
Būtent šiame fronte gali prasidėti ir kitas karas – tarp Izraelio ir Irano. Toks konfliktas nebūtų naudingas nė vienos šalies interesams, bet taip klostantis įvykiams vis tiek gali nesunkiai įsiplieksti. Izraelis, pasak straipsnio autoriaus, paprasčiausiai negali ramiai žiūrėti, kaip B. al-Assado režimas, Rusija, Iranas ir „Hezbollah“ skina karinę pergalę. Įvykiai kaimyninėje šalyje iš esmės kelia grėsmę Izraelio saugumui ir gerokai stiprina jo priešą Iraną.
Karas tarp Irano ir Izraelio (su Saudo Arabija fone) stumtų pavojun visą regioną, nes tai būtų dar vienas frontas mūšyje dėl viešpatavimo. Tačiau padarinius pajustų ir Europa. Ne tik dėl to, kad išsiplėtus konfliktui į šiaurę plūstelėtų dar daugiau pabėgėlių. JAV prezidentui Donaldui Trumpui grasinant atšaukti sutartį su Iranu dėl branduolinės programos gali nutikti taip, kad visai netoli Europos sienų prasidės pavojingos ginklavimosi varžybos ar net dar vienas didelis karas.
Atsižvelgiant į šiuos pavojus Europa nebegali tiesiog stebėti, tvirtina J.
Fischeris. Europiečiai dėl savo pačių saugumo privalo ginti branduolinį susitarimą su Iranu. Ir kadangi Europos Sąjunga turi senų įsipareigojimų Izraeliui, ji privalo užkirsti kelią smurtinei kovai dėl viešpatavimo, kuri keltų grėsmę šiai valstybei.
Dabar labiau nei bet kada Europai metas imtis diplomatijos. Artimuosiuose Rytuose bręstant dar vienam karui Europos lyderiai turi imtis veiksmų.
