Naujos Manto Kvedaravičiaus nužudymo detalės: liudininkų pasakojimai ir įtariamųjų paieškos

Lemtingas susitikimas

„Proekt“ ir „Spektr“ rašo, kad ir dabar, ir ankstesniais karo mėnesiais Rusijos ir Ukrainos operacijų zonoje veikė „legalūs“ maršrutai per fronto liniją. Pastaruosius keturis mėnesius pagrindinis saugus ne mažiau kaip 2 000 km kontaktinės linijos kirtimo punktas buvo Vasylivkos kaimas Zaporižios srityje.

TAIP PAT SKAITYKITE: Sužadėtinės liudijimas: paskutinės Manto Kvedaravičiaus savaitės Mariupolio pragare

TAIP PAT SKAITYKITE: M.Kvedaravičiaus draugai – atvirai apie jo misiją Mariupolyje, išgelbėtus žmones ir asmeninę draugystę

Abiejų pusių sutartu maršrutu žmonės iš okupuotų teritorijų keliauja į Zaporižią, o paskui neretai ir atgal, o iš Ukrainos kariuomenės kontroliuojamos teritorijos – į Mariupolį, Berdianską, Melitopolį ir Chersoną. Ilgos eilės, komforto trūkumas, apšaudymo ir sulaikymo pavojus nesustabdo žmonių – daugelis ukrainiečių yra priversti vykti į okupuotus kraštus aplankyti giminaičių ir apleistų namų. Rugsėjo 30 d. į Ukrainos pusėje stovėjusią transporto priemonių eilę pataikė rusų paleistos S-300 raketos, žuvo 32 žmonės ir daugiau kaip 100 buvo sužeista. Tranzitas buvo sustabdytas neapibrėžtam laikui.

Apšaudyta humanitarinė kolona Zaporižioje

+2

Vasylivka ne visada buvo vienintelė vieta, kur civiliai prasiskverbdavo pro frontą. Dar 2022 m. pavasarį buvo pakankamai skylių, kaimo keliukų ir asfaltuotų kelių, neužblokuotų Rusijos kariuomenės užkardų.

Šio teksto autorius D.Durnevas rašo, kad balandžio 25 d. prie Zaporižios prekybos centro „Epicentr“, iš kur į Mariupolį išjudėdavo humanitarinės pagalbos konvojai, sutiko žmones, kurie papasakojo M.Kvedaravičiaus istoriją.

Ten jis sutiko savanorį Oleksandrą Sosnovskį, kuris vežti žmones iš nuniokoto Mariupoli pradėjo dar kovo mėnesį. Jis pats į kitą pusę nevažiuoja – Rusijos saugumo pajėgoms jis yra gerai žinomas Ukrainos aktyvistas, buvęs Ukrainos patrulinės policijos pareigūnas ir greičiausiai būtų buvęs iš karto suimtas.

Nuotr. iš O.Sosnovskio „Facebook“/Oleksandras Sosnovskis

Balandžio mėnesį Zaporižios automobilių stovėjimo aikštelėje Oleksandras buvo su savo motina Anhelina Sosnovska. Ji pati tik neseniai buvo evakuota iš jau užimto Mariupolio, bet vis tiek nekantravo grįžti atgal – nuvežti maisto kaimynams, kurie ją gelbėjo per pirmuosius miesto apgulties pusantro mėnesio, o vėliau priglaudė Sosnovskių kates.

Katės šioje istorijoje vaidina svarbų vaidmenį. Oleksandras yra įkūręs organizaciją „Vyvezemo“ – ji gelbsti iš Mariupolio per apgultį ten paliktus naminius gyvūnus, daugiausia kates.

Pats Oleksandras iš Mariupolio evakavosi pirmosiomis invazijos dienomis, kovo 4 d. Jo motina liko mieste su dviem savo ir keturiomis sūnaus katėmis iki kovo pabaigos. Kai autorius sutiko motiną ir sūnų Zaporižioje balandžio pabaigoje, Anhelina, arba Lina, kaip ją vadina visi aplinkiniai, iš pradžių atsisakė kalbėti ir slėpė veidą nuo fotoaparato – ji vis dar ketino pasiekti užimtą Mariupolį ir nenorėjo nereikalingo viešumo. Tačiau paskui paprašė išjungti diktofoną ir pradėjo: „Žinau, kaip nužudė Mantą“.

VIDEO: Biržuose vyko atsisveikinimas su režisieriumi M.Kvedaravičiumi – kino kūrėjo vardu bus pavadinta gatvė

Biržuose vyko atsisveikinimas su režisieriumi M.Kvedaravičiumi – kino kūrėjo vardu bus pavadinta gatvė

M.Kvedaravičiaus išgelbėtos moters pasakojimas

Su A.Sosnovska žurnalistas kalbėjosi du kartus – po pirmojo pasakojimo „ne įrašui“ Zaporižioje susitikome rugsėjį Kyjive. Sosnovska pakartojo savo istoriją ne tik mums, bet ir davė tokius pat parodymus Ukrainos saugumo tarnybai.

Nuotr. iš A.Sosnovskos „Facebook“/Anhelina Sosnovska

A.Sosnovska buvo ta moteris, kurią iš užgrobto miesto vežė lietuvių režisierius Mantas Kvedaravičius. Šio konvojaus metu jis ir žuvo. Įvairūs šios istorijos epizodai taip pat atkurti remiantis A.Sosnovskos konvojaus pakeleivių ir jos giminaičių pasakojimais.

„Apie kovo 6 d. Diana man pasakė, kad jai reikia mano mamos adreso, kad yra žmogus, kuris iš ten išveža žmones – perdaviau jai adresą ir pamiršau, – savo mamos istoriją pradeda dėstyti Oleksandras Sosnovskis. – Tuomet buvo daug žmonių, kurie net filmavo, kaip jie važiuoja, o paskui patenka į „Grad“ apšaudymus ir grįžta. Tačiau Mantas kovo pabaigoje Mariupolyje mamą paėmė“.

Diana Berg yra O.Sosnovskio žmona, Mariupolyje gerai žinoma asmenybė, proukrainietiškai nusiteikusi aktyvistė, mieste įkūrusi meno erdvę „TIU“. Ji šiek tiek pažinojo M.Kvedaravičių, jo filmas „Mariupolis“ 2016 m. buvo rodomas miesto kino teatre, o Diana su vyru dalyvavo seanse kaip žiūrovai.

Nuotr. iš O.Sosnovskio „Facebook“/Diana Berg ir Oleksandras Sosnovskis

Žmogus, apie kurį rašė grupėje, buvo M.Kvedaravičius. Jis nuvažiavo į dar ne visiškai apsuptą miestą ir pakeliui mobiliuoju telefonu filmavo antrąją filmo „Mariupolis“ dalį.

Apie kovo 12 d. vienoje iš mariupoliečių pokalbių grupių socialiniame tinkle D.Berg pamatė žinutę, kad yra žmonių, kurie ruošiasi vykti į miestą. Tuomet Mariupolyje nebeveikė ryšys ir nebuvo jokios informacijos apie ten likusius žmones. Diana per grupę perdavė du adresus – uošvės ir savo pačios buto, kuriame galėjo slėptis draugai.

Žmogus, apie kurį rašė grupėje, buvo M.Kvedaravičius. Jis nuvažiavo į dar ne visiškai apsuptą miestą ir pakeliui mobiliuoju telefonu filmavo antrąją „Mariupolio“ dalį.

„Kovo 27 d. Mantas atvažiavo manęs pasiimti, ryšio jokio nebuvo, aš nieko nelaukiau, atsikėliau ryte, pasidariau kavos ant laužo. Iš manęs kaimynas buvo pasiėmęs atsuktuvą. Beldimas į duris, pamaniau, kad tai kaimynas. Atidarau – stovi Mantas: „Sveiki, ar Jūs tokia ir tokia? Trys minutės – krepšys ir pasas!“ Aš akis išpūčiau, išvis pirmą kartą jį mačiau, ir sakau: „Aš turiu kačių! Čia šešios katės! Aš negaliu!“ Pasirodo, tuo metu jis mane filmavo. Vėliau sūnus man tuos kadrus rodė. Kalbu apie kates, o jis man vėl: „Dvi minutės – krepšys ir pasas!“ Atsisėdau prie durų ir prapliupau raudoti. Pakeliu į jį akis ir sakau: „Aš be jų nevažiuosiu!“

Pasak Linos, ją įkalbėjo vykti kaimynai: „Jis užsimetė mano krepšį ant nugaros, aš atidaviau kaimynei pinigus, kiek turėjau piniginėje, ir nuėjome. Nuėjome už garažų prie namo, o ten jau stovėjo Manto mašinos vairuotojas Saša, Halia su Julia bei vieno mėnesio Aliska su jomis lopšyje. Mažoji Alisa gimė Mariupolyje vasario 26 d. Taip pat buvo dar viena moteris, Maryna, su dukra“.

Žurnalistai surado O.Sosnovskos bendrakeleives – tai Halyna Bujanovska ir jos marti Julija. Jos yra ukrainiečių kario, kuris tuo metu kovojo kitame fronto ruože, o dabar taip pat tarnauja kariuomenėje, šeimos narės.

Visi Linos pakeleiviai galiausiai prasmuks į Ukrainos pusę. Visi, išskyrus lietuvių režisierių. Mariupolį palikę ukrainiečių kariškiai tomis dienomis stengėsi iš miesto išvežti savo šeimas. Oleksandras, mikroautobuso, kuriuo evakavosi Lina, vairuotojas, tarnavo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose ir į miestą atkeliavo civiliais drabužiais.

Susitikusi už garažų netoli Kronštadtska gatvės, grupė pajudėjo Nižnia Novoselivkos link, kur buvo paliktas automobilis – šiuos tris kilometrus trumpais perbėgimais įveikė per parą.

„Pasiekėme Amžinąją ugnį Lavickio gatvėje, ten kaip tik stovėjo mūsų vaikinai iš Ukrainos kariuomenės, mes jiems pamojavome ir pradėjome eiti toliau, nuėjome kokius 900 metrų ir viskas – ten jau buvo anie“, – sako Lina.

Po Mariupolio ji neištaria „rusai“, visą laiką trumpai: jie, anie, kartais „rašistai“.

Netoli 37-ojo namo Chmelnickio bulvare grupė atsidūrė šalia Rusijos kariuomenės atramos punkto

„Jei būtume ėję iš namo priekio, Mantas būtų likęs gyvas, bet mes nuėjome į kiemą. O nuėjome į kiemą, nes ten degė laužai, žmonės maistą gamino – manėme, kad ten saugu. O paaiškėjo, kad pirmame aukšte buvo kažkoks jų štabas. Vos tikužėjome į kiemą, jie mums sako: „Stot!“ Ir vyrams liepė ateiti pas juos. Mantas nuėjo su mano krepšiu ant nugaros“, - pasakoja Lina.

Kai rusų kareiviai sulaikė Mantą ir Oleksandrą, netoliese prasidėjo susišaudymas. Liną ir kitas moteris į savo butą įleido vietos gyventojai: „Žmonės, kurie mus pasikvietė, patys buvo pabėgėliai iš kairiojo Mariupolio kranto, jie nuomojosi šį butą ir dar maitino dvi močiutes, kurios prieš pat invaziją atvyko pasiimti pensijos iš Donecko ir įstrigo“.

Padėtis buvo sudėtinga: atgal moterys ir vaikai negalėjo grįžti, nes vyko mūšis, o toliau eiti negalėjo, nes nežinojo, kur yra mašina. „Aš sakau: „Eikime paprašyti, kad paleistų vyrus“. Ir su Maryna nuėjome, – pasakoja Lina. – Ta atvira vietovė nuo namo iki namo atrodė ne tokia didelė, mes pradėjome bėgti, o tada apšaudymas, mes grįžome – ir vėl puolėme bėgti. Šiaip ne taip nusigavome, įeiname į laiptinę, o jie ten užėmę butą pirmame aukšte ir visą aukštą. Tas butas paverstas štabu. Mačiau: mano krepšį, kurį nešė Mantas, jie ne atidarė, jie jį suplėšė. Ant grindų laiptinėje priešais įėjimą į butą mėtėsi mano apatiniai, na, viskas… Mūsų pasitikti išėjo du rusų kareiviai, iš tarties buvo aišku, kad iš Rusijos. Jie kalbėjosi su mumis prie įėjimo į butą, į vidų neįleido – nei laipsnių, nei antsiuvų, dėl to šoko aš jų gerai neįsidėmėjau“.

„Pradėjome aiškinti: „Vyrai, supraskite, jie tiesiog mus išveža, turime vieno mėnesio kūdikį ir dar vieną vyresnį vaiką, ką jūs darote? Jie mus tiesiog išveža!“. Mums pradeda pasakoti, kad informaciją perdavė vadams, anie viską išsiaiškinsią ir tarsi mūsiškius paleisią, tik reikia palaukti esą dar valandą. Mes ten raudojome, garsiai kalbėjome, mus išgirdo ir iš kažkurio kambario mūsų vyrai atsiliepė, sako: „Nesijaudinkite, mergaitės, viskas kaip nors susitvarkys…“, - pasakoja ji.

Linai leido atsiimti krepšį ir išsiuntė atgal į slėptuvę. Ten jos dar kurį laiką laukė Oleksandro ir Manto. Tada paprašyti vyrus paleisti nuėjo Halyna ir Julija, uošvė ir marti.

Halyna Bujanovska iki karo gyveno istoriniame Mariupolio Romanivkos rajone. Kaip jos sūnus susisiekė su M.Kvedaravičiumi, Halyna nežino, bet sako vis dar sapnuojanti Mantą, kuris ateina jos gelbėti iš miesto.

„Paprašėme, kad paleistų mus lydėjusius vyrus, o jie gana griežtai pasakė, kad tai ne jų kompetencija, tai nuspręs vadovybė – jų esą dokumentai negeri, laukite! – pasakoja Halyna. – Kalbėjomės laiptinėje. Į butą, kur juos laikė, mūsų neįleido. Taigi grįžome atgal, o po kurio laiko atėjo Saša“.

Vairuotojas moterims papasakojo, kad jį ir Mantą buvo išrengę, tikrino, ar nėra sužeidimų, būdingų koviniams veiksmams, taip pat tatuiruočių, ant lietuvio nugaros rado mėlynę nuo Linos krepšio, kurį buvo nešęs, ir pasiliko Mantą „kol viską išsiaiškins“.

Moterys ir Oleksandras liko laukti žinių apie Mantą. Tuo metu kieme, kuriame slapstėsi grupė, prasidėjo „valymas“.

„Matyt, mūsiškius (Ukrainos karius) nustūmė toliau ir jau pradėjo filtruoti. Dieve mano, įlekia su automatais, šaukia: „Čia pilnas butas ukropių!!!“ (paniekinamas ukrainiečių pavadinimas, – red. past.). Tai aš, 62 metų ukropė, ir mėnesio amžiaus Alisa – abi ukropės. Į mus nukreipia automatus ir šaukia: „Gult!!!“ – gyvenime esu daug ką patyrusi, bet tada man kažkas atsitiko, tarsi kuolas pasidariau, visiškai sustingau, merginos bandė mane kaip nors paguldyti, už palto tempė, bet… O tada anie atidarė gretimą butą ir mus visus įgrūdo į vidų, užtrenkė duris – o šiaip visi langai iš abiejų pusių jau buvo išdaužyti. Kieme vėl prasideda mūšis, po mūsų išdaužytais langais pastato kulkosvaidį, pradeda šaudyti, viskas skraido…“, – pasakoja moteris.

Kaip prisimena Lina, viename iš kaimynystėje esančių namų buvo aptiktas ukrainiečių snaiperis. Per prasidėjusį susišaudymą rusai jį nukovė.

AFP/ „Scanpix“ nuotr./Mariupolis

„Manto laukėme iki ryto, pradėjo švisti, galiausiai išėjome. Pakeliui mus stabdė dar du kartus, vis bandė mums ką nors padaryti, mes verkėme, Aliska rėkė, bet kažkaip pasiekėme autobusą. Tuo metu nežinojau, kad ten (prie autobuso) mūsų laukė Manto žmona Ania (Hanna Bilobrova).

Žinote, 150 kartų savęs klausiau – jei jis nebūtų manęs atėjęs, ar būtų likęs gyvas? Jei nebūčiau tas dešimt minučių raudojusi dėl kačių? Gal jie būtų pasukę kitu keliu ir jis vis dar būtų gyvas?

Pamačiau, kad Saša priėjo prie kažkokios jaunos nedidelio ūgio moters, pasikalbėjo su ja, ir ji tiesiog iškart nuėjo į tą pusę, iš kur mes atėjome. Ji nuėjo ten, kur Mantą sulaikė, nuėjo ir ieškojo jo iki balandžio 2 d. Galiausiai rado jį ant šiukšlių krūvos, anie jį tiesiog išmetė“, - pasakoja Lina.

M.Kvedaravičiaus kūną su šautinėmis žaizdomis H.Bilobrova rado netoli sulaikymo vietos. Vyro kūną Hanna nuvežė į Donecko morgą, o iš ten per visą Rusiją į Lietuvą, kur balandžio 9 d. režisierius buvo palaidotas gimtuosiuose Biržuose.

„Žinote, 150 kartų savęs klausiau – jei jis nebūtų manęs atėjęs, ar būtų likęs gyvas? Jei nebūčiau tas dešimt minučių raudojusi dėl kačių? Gal jie būtų pasukę kitu keliu ir jis vis dar būtų gyvas? Jam buvo 45, o man 62, kodėl Dievas taip sutvarkė…?“, - sielvartauja Lina.

Moterų su vaikais kelionė iš Mariupolio dar tęsėsi. Mikroautobusu jie prisijungė prie trijų „busiukų“ kolonos, pažymėtos raudonais kryžiais ir užrašu „vaikai“. Netoli prekybos centro „Metro“, išvažiuojant iš miesto, koloną vėl sustabdė rusų kariškiai. Užkardoje Oleksandrui liepė nuvežti keleivius į filtravimo punktą, o pačiam kartu su kitais vairuotojais eiti į komendantūrą.

„Saša suprato, kad jokio filtravimo nepraeis – jis buvo veikiantis Ukrainos pajėgų karininkas. Mes stovime, o jisai sako: „Gerai, merginos, neskubame, šypsomės ir lipame į mokroautobusą!“ Nieko nesupratome, įlipome, o jis kaaad paspaus pedalą! Sėdėjau priekyje, o jis man sako: „Lina, Lina, žiūrėk, ar mus vejasi?“ Būtų pasiviję, būtų sušaudę! Aš jam tada sakau: „Sania, juk priekyje yra patikrų!“ O jis: „Nesijaudink! Jie racijų neturi!“ Vėliau jau jie protingesni pasidarė, ryšiu apsirūpino…“, pasakoja Lina.

Važiuojant greitkeliu Oleksandras išmetė telefoną – prisiminė, kad jam siunčiamos žinutės apie atlyginimą kariuomenėje. O Manto telefoną paslėpė už automobilio apdailos ir pervežė per fronto liniją. Vėliau iš ten rastų vaizdo įrašų fragmentų bus sumontuotas filmas „Mariupolis-2“, kuris vasarą bus rodomas Kanų kino festivalyje.

Iš Mariupolio išvežtos moterys ir vaikai dabar yra saugūs. Oleksandras su šeima išvyko iš Ukrainos , jo komentarų šiam tekstui gauti nepavyko.

Važiuojant greitkeliu Oleksandras išmetė telefoną – prisiminė, kad jam siunčiamos žinutės apie atlyginimą kariuomenėje. O Manto telefoną paslėpė už automobilio apdailos ir pervežė per fronto liniją. Vėliau iš ten rastų vaizdo įrašų fragmentų bus sumontuotas filmas „Mariupolis-2“.

Paštetas

Nė vienas iš žurnalistų kalbintų įvykių dalyvių nematė momento, kai buvo nužudytas M.Kvedaravičius. Tačiau, pasak M.Kvedaravičiaus šeimą pažinojusio žmogaus, režisierius žuvo arba kieme, kuriame buvo sulaikytas, arba netoli tos vietos. Režisieriaus kūną jo neformali sutuoktinė rado prie 99-ojo namo Taikos prospekte, kuris yra priešingoje gatvės pusėje nuo sulaikymo vietos, ne toliau kaip 500 metrų nuo ten, kur M.Kvedaravičių paskutinį kartą matė gyvą.

Žmonės, kurie galėjo nužudyti M.Kvedaravičių

Mariupolio užėmimą daugiausia vykdė Pietų karinės apygardos pajėgos (19-oji ir 150-oji motorizuotoji šaulių ir 7-oji oro desantininkų divizijos), Juodosios jūros laivyno jūrų pėstininkai (810-oji brigada), Generalinio štabo specialiosios pajėgos (3-ioji brigada), DLR milicijos daliniai (batalionas „Sparta“ ir „DLR vidaus kariuomenės specialiosios pajėgos“) .

Remiantis karo operacijų Mariupolyje žemėlapiu, teritorijos nuo Taikos prospekto iki Italų gatvės, kurias jungia Chmelnickio bulvaras, kontrolę Rusija perėmė apie kovo 21-22 d., t. y. likus kelioms dienoms iki aprašytų įvykių. Sunku tiksliai nustatyti, kokie Rusijos daliniai judėjo Chmelnickio bulvaru, bet aplinkinių namų gyventojai žurnalistams pateikė svarbių užuominų.

Pasak keturių Chmelnickio bulvare gyvenusių žmonių, 35-ojo namo, kuriame, pasak H.Bujanovskos, buvo rusų karių būstinė, šalia kurios paskutinį kartą gyvas matytas M.Kvedaravičius, apylinkes nuo kovo 28 d. iki balandžio 1 d. kontroliavo DLR kovotojai, tarp kurių buvo ir atvykėlių iš Rusijos. Du vietos gyventojai įvardija konkrečius „dalinius“: DLR VRM specialiosios pajėgos ir DLR 6-asis tankų būrys. „Dauguma jų buvo LDLR „šauktiniai“. Tikrai žinome, kad vienas buvo iš Horlivkos, o kitas – iš Čeliabinsko“, – pasakoja Kirilas, kovo pabaigoje gyvenęs netoli vietos, kur nužudytas M.Kvedaravičius.

H.Bujanovska taip pat įsitikinusi, kad būstinėje sutikti kareiviai buvo iš DLR: „Jie ryšėjo baltus kaspinus ant kojų ir rankų – tai tikrai DLR, jie taip slėpėsi. Ir ryte, mums išeinant, prie štabo pasirodė mašinos, kurių numeriai buvo su DLR vėliava, o vadas, kaip supratau, buvo iš Rusijos. Amžiams jų diržai įstrigo – sagtys dar sovietinės, su žvaigžde“.

Baltus kaspinus ant uniformų prisiminė ir kita pašnekovė Marija, kuri kartu su kaimynais prisiglaudė Chmelnickio bulvare esančio namo rūsyje. Ji taip pat sako, kad tarp kareivių, dalyvavusių „valant“ vietovę, buvo „DLRininkų“ ir rusų. Moteris taip pat prisimena žiaurias vyrų patikras: „Baisiai iš jų tyčiojosi, niekino. Paskui mūsų vaikinus siuntė surinkti „200-ųjų“ ir „300-ųjų“ (žuvusiųjų ir sužeistųjų, - red. past.).

Kirilo pasakojimu, okupantų būstinėje buvo keli aukšto rango karininkai – vieno jų šaukinys buvo „Uzbekas“, kito „Maloj/Mažius“ – būtent jį nušovė ukrainiečių snaiperis. „Jie dėl to labai supyko“, – sako Kirilas. Ši istorijos dalis rodo, kad kalbama apie tą pačią vietą. Ir Lina Sosnovska, ir Halyna Bujanovska prisimena, kad ukrainiečių snaiperio šūviai sukėlė sumaištį kieme, kuriame, kaip manoma, žuvo lietuvis. „Jūs slepiate snaiperį, mes jus visus tuoj pribaigsime!“ – taip, pasak H.Bujanovskos, šaukė vienas iš okupantų vadų snaiperiui nukovus vieną iš jo bendražygių.

H.Bujanovskai grasinęs žmogus turėjo šaukinį „Paštetas“ ir buvo vienas iš Chmelnickio būstinės „karininkų“, pasakoja Halyna. Pirmą kartą ji ir jos marti jį susitiko, kai bandė užtarti Mantą: „Štabe buvo kokie šeši žmonės, maždaug nuo 30 iki 65 metų amžiaus. Vilkėjo bjaurias neaiškios kilmės maskuojamąsias uniformas ir darė baisų įspūdį, tarsi juos kas būtų iš kalėjimo ištraukęs, aprengęs ir įdavęs automatus į rankas. Su jomis kalbėjosi „Paštetas“, bet jį vis pertraukinėjo pagyvenęs vyras su akiniais, daugiau nei 50 metų, kuris kartojo: „Tai tu vadui paskambink!“

„Paštetas“, „Uzbekas“ ir „Mažius“ nėra unikalūs Donecko separatistų šaukiniai. 2019 m. Ukrainos leidinys „Narodna pravda“ paskelbė galimą „DLR kovotojų“ sąrašą – trečiojoje „DLR specialiųjų pajėgų“ kuopoje minimi kovotojai su šaukiniais „Mažius“, „Uzbekas“ ir „Paštetas“. Tikrieji jų vardai yra atitinkamai Aleksandras Jamkovenko, Viktoras Radionovas ir Pavelas Budenkovas.

Nuotr. iš socialinių tinklų/Pavelas Budenkovas ir Aleksandras Jamkovenko

Tačiau yra ir kitas „Paštetas“ – jo duomenis galima rasti ukrainiečių duomenų bazėse ir žiniasklaidos pranešimuose. Šio „Pašteto“ vardas ir pavardė – Pavelas Musijenka. Manoma, kad jis gimė Donecko srityje 1993 m. Pavelo tėvas Valerijus Musijenka taip pat yra DLR separatistas, jis buvo tankų bataliono vadas, nuo 2014 m. jam taikomos Kanados ir Australijos sankcijos. 2018 m. Musijenka jaunesnysis galimai susišaudė su kitu DLR kovotoju – vyrai susikivirčijo ir, būdami apsvaigę nuo alkoholio, pradėjo šaudyti iš automatų.

Nuotr. iš socialinių tinklų/Pavelas Musijenka

Žurnalistai pateikė Halynai Bujanovskai ir jos marčiai atpažinti Musijenkos (2-ojo „Pašteto“), Budenkovo (1-ojo „Pašteto“) ir Jamkovenkos („Mažiaus“) nuotraukas. Abi moterys ne visiškai užtikrintai, bet atpažino tą, kuris joms grasino Chmelnickio gatvėje. „Panašus, akys panašios. Žvilgsnis panašus“, – jos parodė į Musijenkos nuotrauką. Kitus vyrus moterys sakė matančios pirmą kartą.

Atsakydamas į žurnalistų jam nusiųstą užklausą „Vkontakte“ pranešimu, P.Musijenka atsakė, kad jo šaukinys iš tikrųjų „Paštetas“, bet kovose Mariupolyje jis nedalyvavęs. Pasak jo, tuo metu jis buvo Tuloje. P.Musijenka neatsakė į prašymą pateikti įrodymų ir užblokavo žurnalisto paskyrą.

Redakcijos negali tvirtai teigti, kad būtent P.Musijenka-„Paštetas“ galėtų būti susijęs su lietuvių režisieriaus nužudymu. Tačiau jis, kaip ir minėtų DLR ginkluotų dalinių kovotojai, mažų mažiausiai gali būti svarbus liudininkas to, kas įvyko Chmelnickio bulvare.

Žurnalistams pavyko susisiekti su Lietuvos tyrimo institucijų, atsakingų už M.Kvedaravičiaus nužudymo bylą, atstovu. Su anonimiškumo sąlyga pašnekovas pranešė, kad Pavelas Musijenka, dar žinomas kaip „Paštetas“, „yra tyrimo lauke, jo dalyvavimas sulaikant Kvedaravičių nustatinėjamas“. Pateikti daugiau komentarų pašnekovas atsisakė.