Kaip rašo „The New York Times“, nors dalis prancūzų juokiasi iš naujųjų rekomendacijų ir jas vadina draudimu įsijungti darbinį elektroninį paštą po darbo valandų, omenyje valdžia turi ne visai tai.
Prancūzijoje nuo seno manoma, kad žmonėms iš tikrųjų naudinga atitrūkti nuo darbo ir nedirbti visą laiką ir kad darbuotojai turi teisę patys nubrėžti raudonąją liniją ir pagal įstatymus ramiai praleisti vakarą namuose, išvykti atostogų ar į restoraną su draugais, o ne paklusti darbdavių reikalavimams.
„Vis daugiau darbuotojų ir po darbo valandų neatitrūksta nuo kontoros reikalų, – dar pernai, pristatydama naująjį teisės aktą, teigė darbo ministrė Myriam El Khomri. – Riba tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo dabar yra pernelyg neryški.“
Laikas, kai galima nereaguoti
Šių metų sausio 1-ąją Prancūzijoje įsigaliojo visa puokštė naujų įstatymų, kurie tik parodo, kaip aktyviai pastaruoju metu šalis ieško kompromiso tarp prancūziškų tradicijų ir nuolaidų moderniojo pasaulio realybei.
Bendrovės, kuriose yra daugiau nei 50 darbuotojų, turi užtikrinti, jog darbo reikalai būtų sutvarkomi darbo metu, o ne laisvalaikiu.
Naujoji Darbo kodekso pataisa šiaip jau neuždraudžia po darbo naudotis darbiniu elektroniniu paštu. Bet joje įrašyta, kad bendrovės, kuriose yra daugiau nei 50 darbuotojų, turi užtikrinti, jog darbo reikalai būtų sutvarkomi darbo metu, o ne laisvalaikiu.
Kai kurie konsultantai taip pat rekomenduoja tiek viršininkams, tiek darbuotojas nenaudoti „Atsakyti visiems“ funkcijos laiškuose – kad skaityti laišką ir į jį atsakyti reikėtų tik vienam žmogui, o ne pusei kontoros.
Dar vienas pasiūlymas – oficialiai nustatyti laiką, kuomet darbuotojams neprivaloma atsakyti į kokią nors užklausą. Pavyzdžiui, nuo 21 val. iki 7 val. ryto. Arba – nuo 19 val. iki 7 val. ryto.
Greitesnis skyrybų procesas
Yra ir kitokių permainų. Prancūzija yra katalikiška, bet griežtai pasaulietiška valstybė, kurioje labai gerbiamos asmeninės laisvės, todėl gana keista, kad iki šiol požiūris į skyrybas buvo gana dvejopas.
Išsiskirti Prancūzijoje jau seniai legalu, bet procesas iki šiol užtrukdavo.
Žinoma, išsiskirti Prancūzijoje jau seniai legalu, bet procesas iki šiol užtrukdavo. Dabar nusilenkiama XXI amžiui.
Istoriškai Prancūzijoje skyrybų procesą buvo įmanoma inicijuoti ir užbaigti greičiau nei Airijoje ar Italijoje, tačiau kiekvienam atvejui vis tiek reikėdavo teisėjo, o procedūra paprastai užtrukdavo apie metus, jei ne ilgiau.
Dabar, jei vyras ir moteris sutinka su skyrybų sąlygomis, jiems atstovaujantys teisininkai gali čia pat surašyti susitarimą ir sudėti ant jo parašus. Jokio teisėjo nebereikia.
Uždraudė plastikinius maišelius
Rūkymas – dar viena sritis, kurioje prancūzų įpročiai pernelyg nesikeičia. 27–28 proc. šalies gyventojų vis dar reguliariai rūko.
Tačiau dabar Prancūzija seka daugelio išsivysčiusių valstybių pavyzdžiu – tabako gaminiai nuo sausio 1-osios parduodami „neutraliose“ pakuotėse. Prekės ženklo nebėra – tik įspėjimai dėl keliamo pavojaus sveikatai ir rūkymo nulemiamų ligų kamuojamų žmonių nuotraukos.
Permainos – ir prekybos centruose bei mažesnėse maisto prekių parduotuvėse. Čia nebeliko plonų celofaninių maišelių, kuriuos privaloma pakeisti storesniu daugkartiniu naudojimo plastiku arba popieriumi.
Antai prekybos centruose „Monoprix“ nugalėjo popieriniai maišeliai, tad parduotuvėse dabar pakabinti tuntai jų.
Patenkinti ir prancūziško maisto patriotai. Ant iš anksto paruoštų patiekalų žodžius „produit d'origine francaise“ bus galima užrašyti tik tokiais atvejais, jei juose visa mėsa ar pienas – tik prancūziški.
Bet koks produktas, kuriame daugiau nei 8 proc. mėsos yra iš užsienio, turi būti papuoštas informacija, kur gyvulys gimė, buvo užaugintas ir paskerstas. Pieno produktams nustatyta 50 proc. riba.
Panašu, kad prancūzai turi savo „Pagaminta Amerikoje“ versiją – „Užauginta Prancūzijoje“.
