„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ne tik Krymas: melagienų kūrėjai svarsto apie Ukrainos nepriklausomybę

Socialiniuose tinkluose pasirodė originalus bandymas pateisinti Rusijos Federacijos įvykdytą Krymo aneksiją. Vedama paralelė tarp 1991 m. įvykių Sovietų Sąjungoje – rugpjūčio pučo – ir 2014 m. įvykių Kyjive, kurie taip pat vadinami „valstybiniu perversmu“. Abiem atvejais, autoriaus požiūriu, nepriklausomybės paskelbimui buvo pasitelkti tie patys argumentai. Tačiau teisiniu požiūriu šios situacijos iš esmės skiriasi.
Kyjivas
Kyjivas / Karolinos Stažytės nuotr.

„Facebook“ tinkle platinamoje žinutėje svarstoma apie Ukrainos nepriklausomybę, jos paskelbimas lyginamas su Krymo aneksija.

„1991 m. Ukraina iš tikrųjų išstojo iš SSRS, paskelbdama Ukrainos nepriklausomybės aktą, kurio tekstas skambėjo taip: „Remdamasi mirtinu pavojumi, gresiančiu Ukrainai dėl 1991 m. rugpjūčio 19 d. TSRS įvykdyto valstybinio perversmo ... Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba iškilmingai skelbia ... “.

Panaši formuluotė buvo grąžinta Kyjivo valdžiai 2014 m., tik iš Krymo pusės.

Prieš atsakydami į klausimą, kokio įstatymo pagrindu Kryme buvo surengtas referendumas, ukrainiečiai pirmiausia turi sukaupti drąsą ir atsakyti į klausimą: kokio įstatymo pagrindu 1991 m. Ukrainoje buvo surengtas referendumas dėl nepriklausomybės?

Krymo atsiskyrimas taip pat buvo valstybinio perversmo, Ukrainos žmonių išrinktos vyriausybės nuvertimo po Euromaidano, rezultatas.

Krymo gyventojai pagrįstai manė, kad šis perversmas jiems buvo mirtinai pavojingas.

Nepriklausomybės paskelbimas šiuo atveju yra 100% pagrįstas pačios Ukrainos požiūriu.

Kaip matote, Krymo nepriklausomybė yra ne blogesnė už pačios Ukrainos valstybinį suverenitetą.

Be to, Krymas nepriklausomybės deklaraciją priėmė praėjus 2 savaitėms po Ukrainos valdžios užgrobimo. Tuo tarpu Ukraina nepriklausomybę paskelbė praėjus 2 dienoms po Valstybės nepaprastosios padėties komiteto nuvertimo (t. y. po to, kai pavojus jau buvo praėjęs).

Be to, 1991 m. Ukraina rėmėsi „apsisprendimo teise, numatyta JT Chartijoje ir kituose tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose“, o tai yra tiesioginė situacijos su Krymu analogija.

Kodėl tada buvo galima remtis tautų apsisprendimo teise, o dabar, 2014 m., tai neįmanoma? Kodėl tada buvo galima kalbėti apie „mirtiną pavojų, susijusį su valstybės perversmu“, o dabar, 2014 m., tai neįmanoma?“

Tačiau nei Jungtinių Tautų Chartijoje, nei kitose JT konvencijose ir tarptautiniuose susitarimuose nenumatyta teisė tam tikriems regionams atsiskirti revoliucijos ar tariamo perversmo valstybės sostinėje atveju.

Teisiniu požiūriu, Ukrainos nepriklausomybės deklaracija buvo grindžiama visai kitais pagrindais.

Priverstinė draugystė

Nominaliai Sovietų Sąjunga buvo federacinė ar net konfederacinė valstybė, sukurta savanoriškumo pagrindu, o viena iš jos steigėjų buvo Sovietų Ukraina.

Deklaracijoje dėl Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos įkūrimo teigiama:

„Sovietinių respublikų tautų, neseniai susirinkusių į savo suvažiavimus ir vienbalsiai nutarusių sudaryti „Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, valia yra patikima garantija, kad ši Sąjunga yra savanoriškas lygiateisių tautų susivienijimas, kad kiekvienai respublikai užtikrinama teisė laisvai išstoti iš Sąjungos....“.

Vėliau ši nuostata buvo įtvirtinta visose SSRS konstitucijose, tai pat ir 1977 m. Konstitucijoje, galiojusioje (su pakeitimais) Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo metu, ji buvo 72 straipsnyje:
„Kiekviena sąjunginė respublika pasilieka teisę laisvai išstoti iš SSRS“.

Savo ruožtu Ukrainos SSR Konstitucijos 68 straipsnyje ji buvo apibrėžta kaip suvereni valstybė, o 97 straipsnyje Ukrainos SSR Aukščiausioji Taryba buvo įvardyta kaip aukščiausia valdžios institucija.

Vadinasi, visais sąjunginės respublikos jurisdikcijai priklausančiais klausimais (tarp jų ir išstojimo iš SSRS klausimu) galutinė valdžia buvo Aukščiausioji Rada, taigi teisiniu požiūriu referendumas nebuvo reikalingas, taip pat nebuvo būtina pagrįsti savo sprendimą išstoti iš Sovietų Sąjungos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Krymas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Krymas

Unitarinė valstybė, o ne konfederacija

2014 m. situacija Kryme buvo iš esmės kitokia.

Autonominė Krymo Respublika neturėjo suverenios valstybės statuso, priklausančios sąjungai ar bendrijai su Ukraina ir turinčios teisę savanoriškai pasitraukti.

Krymas buvo Ukrainos teritorijos dalis, o Ukrainos Konstitucijos 134 straipsnyje ji apibrėžta kaip „neatskiriama sudedamoji dalis“.

Kalbant apie teritorinio vientisumo klausimus, pagal 73 straipsnį jie galėjo būti sprendžiami „tik visuotiniu Ukrainos referendumu“.

Teisiniu požiūriu tai iš esmės skirtingos situacijos. Jei 1991 m. Ukraina pasinaudojo savo, kaip suverenios valstybės, teise įgyti visišką nepriklausomybę, kurią jai garantavo SSRS įkūrimo sutartis ir SSRS Konstitucija, tai Krymo „referendumas“ buvo tiesioginis kėsinimasis į Ukrainos teritorinį vientisumą ir Ukrainos teisės aktų pažeidimas – nepaisant to, kad Krymas buvo Ukrainos žemių dalis.

Neteisėtas referendumas

Krymo referendumas buvo mažų mažiausiai tendencingas.

Visų pirma, nė vienas iš referendumo metu pasiūlytų variantų neleido piliečiams balsuoti už status quo išsaugojimą.

Rinkėjams buvo pateikti du alternatyvūs klausimai: „Ar palaikote Krymo pakartotinį prisijungimą prie Rusijos su Rusijos Federacijos subjekto teisėmis?“ (taip arba ne) ir „Ar palaikote 1992 metų Krymo Respublikos konstitucijos atkūrimą ir Krymo, kaip Ukrainos dalies, statusą?“ (taip arba ne).

Nors Rusija ilgą laiką tvirtino, kad 96,77 proc. rinkėjų pasisakė už susijungimą su Rusija, pačios Rusijos Žmogaus teisių tarybos ataskaitoje teigiama, kad tik 15–30 proc. rinkimų teisę turinčių rinkėjų Kryme balsavo už susijungimą su Rusija.

Nors prorusiška valdžia skelbia, kad referendumas parodė, jog Krymo gyventojai veržiasi į Rusijos glėbį, rezultatų nepripažįsta Vakarai, o referendumo metu būta daug pažeidimų.

Plačiau skaitykite: Prorusiška Krymo valdžia skelbia referendumą įvykusiu, į Rusijos glėbį esą veržiasi 96,6 proc. Krymo gyventojų

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Referendumo reklama Kryme
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Referendumo reklama Kryme

Nemalonus Rusijos glėbys

Per 1991 m. referendumą, kurio rezultatu ir tapo Ukrainos nepriklausomybė, visi šalies regionai, įskaitant Krymą, balsavo už.

Tą pačią dieną, kai vyko referendumas, Ukrainoje taip pat buvo organizuoti prezidento rinkimai. Juose pergalė pelnė nepriklausomybę palaikantis kandidatas, tačiau, negana to, visi šeši kandidatai į prezidentus aiškiai pasisakė už nepriklausomybę.

Žinia pasauliui buvo aiški: kiekvienas Ukrainos regionas, įskaitant Krymą, palaikė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo nemaža dalis rusų tikėjosi, kad naujasis prezidentas Borisas Jelcinas pareikalaus, kad Krymas būtų grąžintas Rusijai, tačiau to nenutiko.

Nors net 60 proc. Krymo gyventojų buvo etniniai rusai, per 1991 m. gruodį vykusį referendumą dėl nepriklausomybės 54 proc. pusiasalio rinkėjų pasisakė už tai, kad Krymas liktų Ukrainos sudėtyje.

15min verdiktas: trūksta konteksto. Faktai interpretuojami savavališkai – Kryme vykęs referendumas nepripažįstamas Vakarų šalių. Jis vyko su daugybe pažeidimų, nesilaikant galiojusių teisės principų.

Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs