Jauną sovietų poetą Josifą Brodskį tėvynėje nuolat persekiojo režimas, tad 1972 metais jis pabėgo į JAV, o vėliau laimėjo Nobelio literatūros premiją.
Daug kur SSRS J.Brodskis buvo garbinamas – ir Ukrainoje intelektualai medžiodavo jo eilėraščius ir juos skaitydavo per slaptus susitikimus.
Bet simpatija nebuvo abipusė. Per renginį 1992-aisiais, praėjus mažiau nei metams nuo dienos, kai Ukraina tapo nepriklausoma valstybe, J.Brodskis perskaitė naują savo eilėraštį „Už Ukrainos nepriklausomybę“.
-
Rusė Maria atvirai prabilo apie karą: „Tikiuosi, kas nors sustabdys Putiną“
-
Ukrainietis žurnalistas: „Rusų pasaulis – visiškai kitoks, jie sugriovė klestėjusį Mariupolį“
-
Kovos prieš visą pasaulį? V.Putinas gali būti nusiteikęs ilgam karui Ukrainoje
-
Kremlius kurpia Ukrainos sunaikinimo planus: projektuoja naują valstybę
-
Karas Ukrainoje suskaldė rusų šeimas: vieni neigia tiesą, kiti aklai tiki Kremliumi
„Likite sveiki, chocholai, – ukrainiečius iškart pažemino J.Brodskis. – Gyvename kartu, dabar užteks. Norėčiau spjauti į Dniepro upę, gal ji pradėtų tekėti aukštyn vaga.“
Garsusis poetas taip pat pareiškė, kad kai nedėkingi ukrainiečiai merdės prie mirties slenksčio, jie tikrai prisimins rusų klasiko Aleksandro Puškino, o ne Ukrainos nacionalinio poeto Taraso Ševčenkos eiles – „melus“.
Į ukrainiečius nuo seno žiūri iš aukšto
Mintis, kad ukrainiečiai nėra tikra tauta ir kad Ukrainos valstybingumas yra dirbtinas, iš tiesų jau seniai yra įsismelkusi į didžiąją Rusijos kultūrą, literatūrą ir politiką, rašo J.Trofimovas, kuris ir priminė J.Brodskio pažiūras.
Kitaip tariant, V.Putino nuomonė, kurią jis pernai išdėstė istorinių netikslumų kupiname rašinėlyje, prieš invaziją į Ukrainą perskaitytame rusų kariams, nėra jokia išimtis. Esą kaip tik įsisenėjusiu, stereotipiniu požiūriu į ukrainiečius ir galima paaiškinti daugelio rusų paramą karui.
Tokių antiukrainietiškų nuotaikų šaknys – dar modernios Ukrainos kovoje už suverenumą prieš kiek daugiau nei 100 metų.
Ukrainos politikoje ir dabar labai populiari rašytojo, buvusio premjero Volodymyro Vynyčenkos, kuris vadovavo trumpai 1917–1918 metais gyvavusios Ukrainos nacionalinės respublikos vyriausybei, frazė: „Rusijos demokratas baigiasi ten, kur prasideda Ukrainos klausimas.“
Rusiškojoje tradicijoje ukrainiečiai dažnai vaizduojami kaip bukoki, bet geraširdžiai kaimiečiai, kalbantys juokingu akcentu. Esą jų kova už nepriklausomą ateitį gali būti tik užsienio galių žaidimas.
Kyjive tėvams, kurie ten atvyko iš Maskvos, gimęs rašytojas Michailas Bulgakovas savo knygose šaipydavosi iš ukrainiečių kalbos. Vienas personažas, tarkime, tikino, kad ukrainiečiai neturi žodžio apibūdinti banginį, nes Ukraina, skirtingai nei Rusija, neturi priėjimo prie vandenynų.
Negana to, Maskva nuolat savinasi ukrainiečius, kurie daug pasiekė moksle ar mene – dailininką Kazimirą Malevičių ar SSRS kosmoso programos tėvą Sergejų Koroliovą.
Istorinės asmenybės, kurias Rusija laiko savomis, iš tiesų daug amžių valdė iš Kyjivo, kai Maskva dar nė neegzistavo.
„Daug žmonių Rusijoje, kurie mano priklausantys intelektualų elitui, į ukrainiečius žiūri iš aukšto – tarp jų yra ir tie opozicijos nariai, kurie dabar remia Ukrainą, – teigė rusų politikas Ilja Ponomariovas, 2014 metais Valstybės Dūmoje vienintelis balsavęs prieš Krymo aneksiją. – Jie žiūri į ukrainiečius kaip į mažuosius broliukus, kurie dar turi užaugti.“
Anot I.Ponomariovo, „visi rusai“ instinktyviai jaučia turinys ginti senąją Rusijos valstybę, kai Ukrainą vadina dirbtinu naujadaru.
Politikas ir pats esą turėjo dirbti su tokiu požiūriu, kai emigravo į Ukrainą ir suvokė, kad istorinės asmenybės, kurias Rusija laiko savomis, iš tiesų daug amžių valdė iš Kyjivo, kai Maskva dar nė neegzistavo.
Vienas pavyzdys – Kyjivo didysis kunigaikštis Vladimiras, X amžiuje apkrikštijęs Rusiją.
Nepasitiko su gėlėmis – todėl siūlo sunaikinti
Priešiškumas ukrainiečiams Rusijoje skyla į dvi atšakas. Vieni tiesiog neigia ukrainiečius kaip tautą, kuri skiriasi nuo rusų – tokios linijos didžiąją XIX amžiaus dalį laikėsi Rusijos imperija, kuri draudė literatūrą ukrainiečių kalba ir patį terminą „Ukrainą“. Regionas buvo vadinamas „mažąja Rusija“.
Kitos srovės atstovai pripažįsta, kad ukrainiečių tapatybė ir kalba išties kitokia, bet yra įsitikinę, jog mažiausiai pusė dabartinės Ukrainos teritorijos priklauso Rusijai – esą dėl jos praradimo kaltas pats Sovietų Sąjungos įkūrėjas Vladimiras Leninas.
Taip manė dar vienas Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas, 1974-aisiais išvarytas iš SSRS, o po 20 metų sugrįžęs jau į Rusijos Federaciją.
Jis iš pradžių teigė suprantantis ukrainiečių skausmą. Savo 1968 metų veikale „Gulago archipelagas“ A.Solženicynas, pasakodamas apie susidūrimus su politiniais kaliniais iš Ukrainos, rašė, kad „tautos stiprybę reikėtų įrodyti ne teritorijos dydžiu ar žmonių skaičiumi, bet mūsų veiksmų galia“.
Bet kai Ukrainos nepriklausomybė virto realybe, garsusis rašytojas ėmė kalbėti visai kitaip. 2006 metais jis viename interviu pareiškė, kad Krymas ir Donbasas niekada nepriklausė istorinei Ukrainai, taip pat – kad šalis buvo per prievartą įstumta į NATO.
„Tokiomis aplinkybėmis Rusija neturi teisės išduoti milijonų Ukrainos rusų, atsisakyti vienybės su jais“, – tvirtino A.Solženicynas, kurį po metų aplankė V.Putinas ir pareiškė, kad rašytojo mintys įkvėpė dalį idėjų Kremliuje.
Jau 2014 metais, kai buvo aneksuotas Krymas ir įpliekstas karas Rytų Ukrainoje, V.Putino aplinka ėmė garsinti vadinamosios „Novorosijos“ koncepciją – tokia teritorija vadinama Pietų ir Rytų Ukraina, neva turinti priklausyti Rusijai.
D.Medvedevas pareiškė, kad po Rusijos pergalės Ukrainos valstybė esą išnyks taip, kaip Vokietijos nacių Trečiasis Reichas: „Ukrainos tauta niekada neegzistavo, neegzistuoja ji ir šiandien.“
Krymo aneksiją sveikino beveik visi rusai. Net dabar įkalintas opozicijos aktyvistas Aleksejus Navalnas, dabar aršiai kritikuojantis invaziją į Ukrainą, tada tikino, kad Krymas priklauso Rusijai, o interviu radijui pareiškė: „Krymas nėra sumuštinis su dešra, kad galėtume jį tiesiog atiduoti.“
Tiesa, iki pat vasario 24-osios, kai užpuolė jau visą Ukrainą, Kremlius, nors ir įvairiais pareiškimais ginčijo Ukrainos teisę kontroliuoti „istorines Rusijos žemes“, pripažindavo Ukrainos valstybės teisę egzistuoti. Bet kartu tikino, kad „chuntos“ išvarymą iš Kyjivo daugelis ukrainiečių tik pasveikins.
Dabar jau aišku, kad apsiskaičiuota. Paaiškėjus, kad daugelis ukrainiečių kaip tik aršiai priešinasi okupantams, tonas pasikeitė – Rusijos valstybinė žiniasklaida jau vis dažniau tvirtina, esą Ukraina ir jos kultūra neva tiesiog turi būti sunaikinta.
„Tokios idėjos paaiškina pagrindą žudynėms Bučoje ir kituose rusų užimtuose miesteliuose“, – rašo J.Trofimovas.
Dar balandžio 3 dieną „RIA Novosti“ tinklalapyje buvo paskelbtas komentaras, kuriame teigta, esą paprasti ukrainiečiai turi „atpirkti kaltę“ Maskvai. Taip pat – kad žodis „Ukraina“ turėtų neegzistuoti, kad šalis turėtų būti suskaldyta į kelias gabalus, kad elitą reikia fiziškai likviduoti, o likusius gyventojus „reedukuoti“ ir išvaryti iš jų ukrainietiškumą.
Iškalbingas ir buvusio prezidento bei premjero Dmitrijaus Medvedevo pasisakymas. Jis pareiškė, kad po Rusijos pergalės Ukrainos valstybė esą išnyks taip, kaip Vokietijos nacių Trečiasis Reichas: „Ukrainos tauta niekada neegzistavo, neegzistuoja ji ir šiandien.“
