Rytų partnerystė – ES ir jos valstybių narių bei Rytų Europos šalių bendradarbiavimo politika, pradėta 2009 metais.
Programoje aktyviai – ir pasyviau – dalyvauja šešios šalys partnerės: Ukraina, Sakartvelas, Moldova, Armėnija, Azerbaidžanas ir Baltarusija. Iki šiol surengti penki Rytų partnerystės viršūnių susitikimai, vienas kurių vyko Vilniuje.
Praėjusią savaitę prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas užsienio politikos klausimais Nerijus Aleksiejūnas kaip tik paragino ES sustiprinti Rytų partnerystės programą – esą didžiosios šalys turėtų suprasti, kad rytinės partnerės gali būti naudingos Europai, o ne tik kažko prašyti.
Kita vertus, dar nė vieno Rytų partnerystės viršūnių susitikimo baigiamojoje deklaracijoje nebuvo aiškiai užsiminta apie galimą šalių partnerių narystę ES. Juk tai, tarkime, gali atšaldyti, pavyzdžiui, moldavų ar ukrainiečių entuziazmą.
Papildomas stabilumas regione?
„Žvelgiant atgal, galima sakyti, kad niekas nesitikėjo, jog Rytų partnerystė bus tokia sėkminga. Trys šalys – Ukraina, Moldova ir Sakartvelas – yra ambicingos ir pasirašė Asociacijos susitarimus. Jų piliečiai laisvai keliauja po ES.
Bet ar tai žaidimo pabaiga, ar žaidimo vidurys? Debatai prasideda, o iššūkis nelengvas – apsispręsti, kaip judėti į priekį“, – vis dėlto tvirtino Simonas Šatūnas, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės politikos departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams, Rytų partnerystės koordinatorius.
Diplomato teigimu, toliau dirbama su visomis šešiomis šalimis, nors, žinoma, Armėnija, Azerbaidžanas ir Baltarusija – ne tokios efektyvios partnerės kaip jo aukščiau paminėtos valstybės.
Be to, didžiosioms ES šalims jau ne pirmus metus gerokai įdomesni ir aktualesni kiti iššūkiai. Iš pradžių kalbėta apie migracijos krizę, vėliau – apie „Brexit“. Jungtinės Karalystės apsisprendimo klausimas priblėso tik dabar, kai jau visiškai priartėta prie Europos Parlamento (EP) rinkimų.
„Ši programa orientuota į rezultatus. Reikia konsoliduoti politinę ir institucinę paramą Rytų partnerystės šalims. Artėja EP rinkimai, reikalų daug, tad mūsų tikslus nelengva įtraukti į politinę darbotvarkę, bet reikia dirbti“, – tvirtino S.Šatūnas.
A.Westerholm: „Atsiminkime, kur buvome 2009-aisiais, įvertinkime tai, ką pasiekėme, ir galėsime pasakyti, kad Rytų partnerystė yra didžiulė sėkmės istorija.“
Rytų partnerystės skyriui Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje vadovaujanti Malgorzata Latkiewicz-Pawlak pritarė: „Nėra jokių abejonių, kad ši programa lemia papildomą stabilumą regione – labai svarbu, kad visų šešių šalių partnerių pagrindinė prekybos partnerė yra ES.“
„Vystymasis užtrunka. Pripažinkime, kad ir mes vis dar vystomės. Atsiminkime, kur buvome 2009-aisiais, įvertinkime tai, ką pasiekėme, ir galėsime pasakyti, kad Rytų partnerystė yra didžiulė sėkmės istorija“, – teigė ir Švedijos diplomatė Anna Westerholm.
Lenkija kartu su Švedija inicijavo Rytų partnerystės programą. Tiesa, kai kurie ekspertai kalbas apie Rytų partnerystę kaip stabilumo garantiją vertina abejodami jų pagrįstumu.
„Programa nebėra seksuali“
Juk būtent dėl Ukrainos planų pasirašyti Asociacijos sutartį su ES 2013-aisiais įtūžo Rusija, o vėlesnių įvykių grandinė įsuko karą Donbase.
III-asis Rytų partnerystės viršūnių buvo susitikimas surengtas Vilniuje būtent 2013 metų lapkričio 28-29 dienomis, Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu.
Tada tikėtasi, kad ukrainiečiai, kaip ir Sakartvelas bei Moldova, pasirašys prekybos susitarimus su ES, bet Viktoro Janukovyčiaus vyriausybė, prispausta Rusijos, tai padaryti atsisakė. Netrukus Kijeve kilo protestai, kurie užsitęsė iki kitų metų vasario.
Optimizmo Rytų partnerystės iniciatoriai nepraranda ir tikisi efektyvaus bendradarbiavimo, pavyzdžiui, švietimo, dezinformacijos suvokimo ir kibernetinio saugumo srityse.
„Korupcija valgo piliečių pasitikėjimą, tad būtina su ja kovoti ir padėti su ja kovoti. <...> Taip pasieksime ilgalaikių rezultatų, – pabrėžė A.Westerholm, vis dėlto pridūrusi, kad integracijos lygį renkasi, žinoma, pačios šalys. – Pati programa tiesiai nenumato galimybės prisijungti prie ES. Šiandien šios valstybės paprasčiausiai neatitinka kriterijų.“
D.Szeligowskis: „Rytų partnerystė nebėra seksuali – Europai įdomiau migracija, breksitas.“
Lenkijos tarptautinių santykių instituto Rytų programos vadovas Danielis Szeligowskis neslėpė esantis nusiteikęs kiek pesimistiškai Rytų partnerystės ateities atžvilgiu, bet irgi pabrėžė: „Mes – ne Rusija, šios šalys gali pačios spręsti, kokį kelią renkasi. Beje, agresyvios Rusijos kaimynystėje – tai labai svarbu.“
„Vis dėlto taip, Rytų partnerystė nebėra seksuali – Europai įdomiau migracija, breksitas. Išstojus Jungtinei Karalystei Rytų Europa neteks svarbios sąjungininkės“, – sutiko D.Szeligowskis.
Jo manymu, reikia, kad paprasti piliečiai matytų praktinius bendradarbiavimo rezultatus – ir ne tik vizų režimo liberalizavimą.
Ukrainietis politologas Jurijus Vdovenka, negana to, pastebėjo, kad Ukrainoje Rytų partnerystės programa veikia labai komplikuotai, o dažnas pilietis, paklaustas apie šią programą gatvėje, atsakytų, kad tai bendras projektas su Kinija.
„Ukrainiečiai per Orumo revoliuciją jau priėmė sprendimą, kuriuo keliu eiti – jo neatšauksi.
Bet tokios praktinės idėjos kaip bevizis režimas ukrainiečiams sėkmingai parodė, kad Europos Sąjunga – ne tik didelės algos ir saugumas, kad reikia labai stengtis ir patiems“, – pastebėjo J.Vdovenka.
Tuo tarpu VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis mano, kad Rytų partnerystei praverstų „daugiau politinės valios“, kurios esą akivaizdžiai trūksta.
Galbūt tokios ryškesnės politinės valios simboliu taps jau netrukus planuojami du stambūs Rytų partnerystės politikos 10 metų sukakties paminėjimo renginiai.
Gegužės 13 dieną Briuselyje vyks Rytų partnerystės užsienio reikalų ministrų susitikimas, o gegužės 14-ąją planuojama Rytų partnerystės 10-mečio aukšto lygio konferencija.