B.Devaney pirmą kartą su Ada (vardas pakeistas – red.) susitiko per vakarėlį ant stogo Amsterdame. Mergina išsikalbėjo, kaip ji vengė Teherano dorovės policijos būdama paaugle, kaip slapstėsi. „Jie tikrindavo mūsų nagų laką – ar jis ne pernelyg ryškus ir gundantis, – nusijuokė ji. – Visi pareigūnai skirtingai suvokė, kas užveda vyrus, todėl būdavo sunku atspėti, į ką jie atkreips dėmesį.“
Kartą jai nuo pareigūnų padėjo pasprukti parduotuvės savininkas – mergina vilkėjo purpurinės spalvos drabužį, o šios spalvos nemėgo dorovės policija. Pamačiusi pareigūnus jį įbėgo į vieną parduotuvę, jos savininkas ją išleido pro galines duris, o pareigūnams pasakė nieko nematęs.
„Mes dėvėdavome pirštines, kad paslėptume lakuotus nagus, turėjome triukų, kaip išsisukti pasidažius per daug. Štai kaip mus verčia jaustis mūsų valdžia. Ji verčia jaustis taip, lyg nagų lakavimas yra kažkoks maištingas veiksmas. Jie verčia rūpintis mažais dalykais – tuomet nebelieka energijos kautis dėl didelių“, – atviravo mergina.
Praėjus šešiems mėnesiams B.Devaney gavo iš Ados el.laišką iš Teherano. Ji pirmą kartą per daug metų nuėjo į baleto pamoką ir negalėjo nuslėpti susijaudinimo.
Jie verčia rūpintis mažais dalykais – tuomet nebelieka energijos kautis dėl didelių.
Net ir pamokos susiradimas reikalavo daug pastangų – mergina atidžiai tyrinėjo vietos spaudos skelbimus, kuriuose užkoduota pamokų reklama, sekė diskusijas internete, skambino paslaptingais numeriais, turėjo gauti rekomendacijas iš draugų, kol galų gale gavo leidimą dalyvauti slaptoje pamokoje.
Šokis yra neteisėta veikla Irane. Prieš 1979 m. Irano revoliuciją šalyje buvo dosniai finansuojamos menų programos – ypač šokio, kuriose būdavo sujungiami liaudies šokių elementai su vakarietiškomis disciplinomis, tokiomis kaip baletas. Kai buvo nuversta valdžia, šokis paskelbtas nuodėmingu. Irano nacionalinis baletas išvaikytas 1979 m.
Šokėjai Irane turėjo tris galimybes: atsisakyti savo karjeros ir rasti naują veiklą, iš kurios galima išgyventi; palikti Iraną ir tęsti darbą svetur; likti Irane ir pasinaudojant gudrybėmis bei kyšiais toliau šokti.
Adai buvo 20 m., kai ji pirmą kartą nuėjo į baleto pamoką. Dabar jai 28-eri. „Nesu rizikos mėgėja, ir niekad studijuodama nėjau į nelegalius vakarėlius, – pasakojo ji. – Tačiau šokio pamokos atrodė vertos rizikos.“
Irane uždraustas ne tik šokis. Bet kokia muzika, kuri verčia kūną judėti spontaniškai, laikoma nuodėminga. „Viskas gerai tol, kol kokia nors veikla nepradeda teikti malonumo, – aiškina Ada. – Kai tik šokis ar judesys suteikia malonumą, tai tampa nuodėme.“
Irane tokios pamokos vedamos apleistų ligoninių rūsiuose, biurų pastatuose ar slapčia mokytojų namuose. Dažniausiai mokytojos nerizikuoja ir negroja muzikos (kad neišgirstų ir neįskųstų kaimynai), o tiesiog garsiai skaičiuoja ritmą.
Kai tik šokis ar judesys suteikia malonumą, tai tampa nuodėme.
Buvusi Ados šokio mokytoja Azar (vardas pakeistas – red.) prisimena nuolatinę policijos baimę. „Bet kuriuo metu galėdavo atvykti policija ir mus visas suimti, – pasakojo ji. – Nuolat sakau mokinėms, kad negaliu užtikrinti jų saugumo. Tačiau stengiuosi būti labai atsargi. Priimu tik tas mokines, kurias rekomenduoja kitos. Nesireklamuoju, kaip tai daro kitos mokytojos, dalindamos korteles gatvėje.“
Nors 1979 m. revoliucija nutraukė daugelio šokėjų karjeras, ji sukūrė netikėtas galimybes – pavyzdžiui, Nassrin (vardas pakeistas – red.), kuri tapo viena iš vos kelių šokių batelių tiekėjų Teherane.
Prieš revoliuciją profesionalai ir mėgėjai šokių batelius galėdavo įsigyti daugelyje vietų ir rinktis iš brangių ar pigių, spalvingų ar paprastų. Per 35 m. Teherano batsiuviai pakeitė darbus, pasidavė arba tiesiog išmirė.
Nassrin savo darbus reklamuoja „Instagram“ tinkle ir gana filosofiškai žiūri į pavojų: „Aš gaminu šokių batelius. Jie negali uždrausti gaminti batus.“ Jos teigimu, ne šokėjai dažnai net nesupranta, kad jos batai skirti šokiui.
Ada sako, kad situacija labai iš lėto, bet šiek tiek keičiasi. Kai ji pirmą kartą nuėjo į šokių pamoką, žmonės tuomet žymiai labiau bijojo būti suimti. Dabar daugelis išmoko susigyventi su policija. „Valdžia vis dar sako, kad šokis yra nuodėmė, ir negalima šokti. Nebent tu moki kyšius – tada gali šokti, bet slapta“, – sako ji.
Režimas vis dar pelnosi dėl aiškių ribų, kas yra nelegalu, ir kas – legalu, nebuvimo.
Šokėjai savo pamokas vis dar laiko paslaptyje net nuo šeimos narių, mokytojos vis dar skaičiuoja ritmą tyliuose kambariuose, batsiuvių yra vos keli. Tačiau galimybių šokti viešumoje daugėja, nors yra vis dar neteisėta moterims šokti vyrų akivaizdoje – vieninteliai žiūrovai gali būti kitos moterys.
Reikalai kiek pasikeitė po Hassano Rouhani išrinkimo prezidentu 2013 m. „Yra žymiai daugiau galimybių surengti pasirodymus, tačiau jie prašo labai daug pinigų už tai. Už kiekvieną pasirodymą turime mokėti milžiniškas sumas – vienas kainuotų apie 6 tūkst. eurų, o tai yra milžiniški pinigai čia“, – pasakoja Yassi.
Tai – neoficialus kompromisas, pasiektas tarp fundamentalaus islamo šalininkų ir Irano visuomenės, kuri vis dar nenori šokio laikyti nuodėme: susimokėk, ir galėsi šokti. Tačiau šis liberalėjimo procesas – vis dar neįtikėtinai lėtas.
„Šita susimokėti už šokį schema atrodo kaip gera išeitis Irano šokėjams, tačiau režimas vis dar pelnosi dėl aiškių ribų, kas yra nelegalu, ir kas – legalu, nebuvimo, – aiškina Ada. – Darosi vis sunkiau jiems prieštarauti, ir dauguma žmonių gyvena net dar labiau apribotus gyvenimus, kad tik nepatektų į pavojų. Dviprasmybės ir baimė yra lengviausi būdai kontroliuoti žmones.“
