Tokios greitos karinių veiksmų eskalacijos Kalnų Karabache nebuvo nuo 2016-ųjų balandžio. Užtenka pasakyti, kad šiuo metu tiek Azerbaidžane, tiek Armėnijoje, tiek nepripažintame Kalnų Karabache paskelbta karinė padėtis, o to nebuvo prieš ketverius metus. Tada nebuvo apšaudyta ir sostinė Stepanakertas, rašo S.Markedonovas.
Anot autoriaus, naujausi įvykiai vis dėlto nėra visiškai netikėti. Po situacijos paaštrėjimo liepą, kai susidūrimai vyko ne ties kontaktine linija, o maždaug už 300 km, Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje, buvo galima nujausti, kad karinė konfrontacija tiesiog buvo pristabdyta.
„Karabacho švytuoklė“, kai karinę eskalaciją keičia derybų etapai, šįkart, panašu, neįvyko. Priešingai nei per keturių dienų karą 2016-ųjų balandį, kai penktąją dieną situacija aktyviai ėmė grįžti į diplomatinį lauką, šią vasarą grįžimo prie diplomatijos nebuvo.
Pasak autoriaus, Armėnijos ir Azerbaidžano derybos nebuvo atnaujintos net simboliniu lygiu. Pasiteisinimai koronavirusu neskambėjo labai įtikinamai – tomis pačiomis dienomis pandemija nesustabdė azerų ir armėnų atstovų nuo kitų užsienio kontaktų.
Dabartinę didelio masto eskalaciją nulėmė ir kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, turkų aktyvumas, rašo S.Markedonovas. Po liepą vykusių susidūrimų pasienyje, Azerbaidžanas ir Turkija surengė bendras karines pratybas.
Turkijos atstovai pradėjo aktyviai kalbėti apie taikos proceso neveiksmingumą, o prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje pareiškė, kad Armėnija yra pagrindinė ilgalaikės taikos Pietų Kaukaze kliūtis.
Anot S.Markedonovo, tai nereiškia, kad Turkija išprovokavo naują eskalaciją, tačiau ji neabejotinai prisidėjo prie griežtesnės Azerbaidžano pozicijos derybų sąstingio fone.
Pokyčiai Baku diplomatijoje
Autorius atkreipia dėmesį, kad Baku diplomatinėje linijoje įvyko reikšmingų pokyčių. Po eskalacijos liepą atsistatydino ilgametis vidaus reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas. Jį pakeitė buvęs švietimo ministras Džeichunas Bairamovas, neturintis reikšmingos diplomatinės patirties.
Tačiau čia svarbu ne nauji paskyrimai, o E.Mamedjarovo pasitraukimas, rašo S.Markedonovas. Pastaruosius dvejus metus jis buvo pagrindinis optimistas dėl nuolaidų, kurias galėtų padaryti naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Kai 2018-aisiais revoliucijos metu pasikeitė Armėnijos valdžia, Baku dėjo viltis į N.Pašinianą, kuris nėra susijęs su Karabachu ir nekariauja su „Karabacho klanu“ (ar toks egzistuoja tikrovėje – atskiras klausimas). Buvo tikimasi, kad su N.Pašinianu galima rasti kažkokią naują liniją bandant sureguliuoti ilgametį konfliktą.
Tačiau N.Pašinianio pozicija dėl Kalnų Karabacho – itin griežta. Pavyzdžiui, jis reikalavo, kad derybose tiesiogiai dalyvautų nepripažinto Kalnų Karabacho atstovai, taip pat pareiškė, jog „Karabachas yra Armėnija“.
„Tokie veiksmai negalėjo lemti nieko kito, tik vanagų pozicijų sustiprėjimą Baku. Po liepos mėnesio susirėmimų pasienyje Azerbaidžano užsienio politikos kryptis tapo griežtesnė
Be to, Azerbaidžano pusė kategoriškai prieštarauja status quo, kuriame jaučiasi pralaimėtoja. Baku niekada neatmetė galimybės pabandyti teritorinio vientisumo problemą spręsti kariniu būdu“, – carnegie.ru rašo S.Markedonovas.
Tolesni scenarijai
Anot autoriaus, tolesnių scenarijų gali būti keli. Labiausiai tikėtinas scenarijus – kova dėl nedidelių ir ne itin reikšmingų sričių, kad būtų galima simboliškai paskelbti apie „pergalę“ ir visuomenėje sukurti sau palankų foną. Tačiau tokia strategija puikiai atrodo tik teoriškai.
Praktikoje iškėlus konflikto kartelę būna labai sudėtinga sustoti ten, kur norisi. Oponentas šiuo klausimu gali turėti visai priešingą nuomonę, o tuomet neišvengiamas naujas susidūrimų etapas.
Tačiau negalima atmesti ir tikimybės, kad eskalacija – pasiruošimo deryboms dalis, kuri yra reikalinga sutvirtinti diplomatines pozicijas jėgos resursais ir pradėti dialogą smarkiai spaudžiant oponentą.
Bet kokiu atveju akivaizdu viena: jėgos faktoriaus Karabacho sureguliavimo procese svarba auga kiekvieną dieną.
„Derybų deficitas tampa kritinis. Jei Karabacho švytuoklė artimiausiu metu nepereis iš karinio taško į diplomatinį (net ir su galimu grįžimu atgal), ji gali sugesti. O tuomet dar vieno regioninio karo atsinaujinimas nebebus tik ekspertų nurodomas galimas scenarijus“, – carnegie.ru rašo S.Markedonovas.
