„Toks požiūris rodo, kad populistinė serbų valdžia bando pasinaudoti incidentu ir skleisti žinią, jog Albanija yra pagrindinė veikėja, destabilizuojanti situaciją regione. Žinoma, tai visiška netiesa“, – teigia B. Jovanovskis.
Pasak Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos analitiko Jameso Kerio-Lindsay, kalbant apie visą Balkanų regioną, vertinimas priklauso nuo to, į ką bus žiūrima: pavyzdžiui, Serbų Respublika nuolatos grasina atsiskirti, o Albanijos premjeras pastaraisiais mėnesiais ne kartą kalbėjo apie vadinamąją „Didžiosios Albanijos“ idėją ir susivienijimą. Vargu, svarsto jis, kad šiame regione kils neramumų, tačiau net ir tušti gąsdinimai kuria įtampą.
Kiek valdžia susijusi su įvykiais Kumanove
Nedidelėje, du milijonus gyventojų turinčioje Makedonijoje politinį stabilumą sukrėtė sostinėje vykę protestai prieš vietos konservatorių valdžią. Gyventojų pasipiktinimą sukėlė paviešinti garso įrašai, kuriuose šalies premjero Nikolo Gruevskio aplinkos žmonės tarpusavyje kalba apie balsavimų rezultatų klastojimą, partijos narių skyrimą į valdininkų postus ir kitus korupcijos atvejus. Visuomenė netruko pasmerkti vyriausybę protestais, kurie vėliau peraugo į susirėmimus su policija.
Tačiau tai dar ne viskas. Kiek mažiau nei prieš savaitę Makedoniją sukrėtė šiaurinėje šalies dalyje esančiame Kumanovo mieste vykusi speciali operacija, per kurią vietos policija susikovė su dešimtimis ginkluotų kovotojų, kurie, kaip vėliau vyriausybė pranešė, planavo šturmuoti valstybinius pastatus. Per susišaudymą žuvo 22 žmonės, dar 30 suimta – pastariesiems pateikti kaltinimai terorizmu. Kai kurie iš nukautųjų dėvėjo prieš 16 metų Jugoslavijoje veikusios „Kosovo išlaisvinimo armijos“ skiriamuosius ženklus.
Nesu toks tikras, kad valdžia tiesiogiai prisidėjo įvykių Kumanove, tačiau esu tikras, kad yra susijusi
Analizuodamas, kaip Vakarų Balkanų visuomenė priėmė šią sukrečiančią žinią, Makedonijos žurnalistas, televizijos „Nova TV“ vyriausiasis redaktorius Borjanas Jovanovskis sako, kad viešumoje sklando įvairios įvykio versijos, bet, jo nuomone, Makedonijos žiniasklaida nėra nusiteikusi to išsiaiškinti.
„Yra daugybė neatsakytų klausimų, pavyzdžiui, kas buvo tie žmonės, kurie atvyko į Kumanovą, kaip jie ten atsidūrė, kaip nutiko, kad aštuoni labai aukštos parengties pareigūnai buvo nušauti? Spekuliacijų gali būti daug. Kaip žurnalistas, nenorėčiau vadovautis gandais, tačiau neabejoju, kad Kumanove nutiko kažkas labai negero ir tai atskleidė daugybę Makedonijos institucinių problemų. Nesu toks tikras, kad valdžia tiesiogiai prisidėjo įvykių Kumanove, tačiau esu tikras, kad yra susijusi“, – teigia B. Jovanovskis.
Prasčiausios konspiracijos teorijos
Incidentas sukrėtė ne tik Balkanų, bet ir kitų šalių bendruomenę. Užsienio šalių žiniasklaidoje pasirodė svarstymų, kad su įvykiu gali būti susijusios ir didelę tarptautinę įtaką turinčios valstybės. Pavyzdžiui, kad Vakarai, kai buvo atsisakyta „Pietų srauto“ dujotiekio, siekia užkirsti kelią Rusijos siekiui tiesti dujų vamzdyną per Makedoniją.
Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos analitikas Jamesas Keris-Lindsay sako, kad tokie pareiškimai neturėtų būti vertinami rimtai, be to, svarbus ir situacijos kontekstas: „Tai, ką matėme Makedonijoje pastaruosius kelis mėnesius, yra gilėjanti politinė krizė. Per paskutinius kelerius metus kilo susirūpinimas dėl autokratinių valdžios polinkių šalyje. Šalies opozicija atskleidė, kad valdžia susijusi su daugybe politinių nusikaltimų. Viešoji nuomonė tapo priešiška valdžiai. Ir netikėtai – išpuolis Kumanove.“
Anot Balkanų regiono specialisto, daugeliui žmonių toks incidento laikas atrodo labai įtartinas – vyriausybė susiduria su visuomenės abejonėmis ir staiga vėl matomos etninių žiaurumų užuomazgos.
„Svarbu pabrėžti, kad tai nebūtinai reiškia, jog tai nebuvo kokia nors insurgentų grupuotė (tiesą sakant, manau, kad yra nemaža tikimybė, jog taip ir yra), tačiau daug žmonių galvoja „galbūt visa tai iš tiesų suplanavo valdžia?“. O versiją, kad prie krizės galėjo prisidėti didžiosios šalys, tokios kaip Rusija ar Amerika, visiškai atmetu – tai prasčiausios konspiracijos teorijos apie Balkanus“, – įsitikinęs J. Keris-Lindsay.
Konfliktas išplis į kitas Balkanų šalis?
Įvykiai Makedonijoje atkreipė ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paragino susilaikyti nuo bet kokių įtampą kurstančių veiksmų. O Serbijos premjeras perspėjo dėl to, kad konfliktas gali išplisti į kitas Balkanų šalis.
Populistinė serbų valdžia bando pasinaudoti incidentu ir skleisti žinią, jog Albanija yra pagrindinė veikėja, destabilizuojanti situaciją regione
Vakarų Balkanų politinė raida per paskutinius tris dešimtmečius buvo komplikuota. Užtenka prisiminti į atskiras valstybes skilusią buvusią Jugoslaviją. Etninę įtampą geriausiai iliustruoja Kosovo karas. O susišaudymą Kumanove primena ir 2001 m. konfliktas tarp makedonų ir etninių albanų.
„Labai keista serbų valdžios ir žiniasklaidos pozicija, kad gali prasidėti didelis karas ar kad albanai okupuos Makedoniją, ir kiti pareiškimai, kurie turėtų provokuoti konfliktą tarp tautų. Toks požiūris rodo, kad populistinė serbų valdžia bando pasinaudoti incidentu ir skleisti žinią, jog Albanija yra pagrindinė veikėja, destabilizuojanti situaciją regione. Žinoma, tai visiška netiesa“, – teigia B. Jovanovskis.
Pasak J. Kerio-Lindsay, kalbant apie visą Balkanų regioną, vertinimas priklauso nuo to, į ką bus žiūrima, o kitas problemiškas regionas – Bosnija: „Nemanau, kad kas nors rimtai galvoja, jog matysime neramumų šiame regione, tačiau ir ten vyrauja įtampa, pavyzdžiui, Serbų Respublika nuolatos grasina atsiskirti. Nors tai, dalies žmonių vertinimu, tušti gąsdinimai, tačiau jie kuria įtampą.“
Dar vienas svarbus aspektas, kalba jis, – situacija Kosovo šiaurėje, kur įsikūrusi serbų bendruomenė. Nors per paskutinius kelerius metus padėtis ten labai pagerėjo, įvykiai Makedonijoje gali paliesti Kosovo ir jame gyvenančių mažumų klausimus.
„Serbijos vyriausybė yra sunerimusi ir dėl Albanijos. Albanijos premjeras pastaraisiais mėnesiais ne kartą kalbėjo apie vadinamąją „Didžiosios Albanijos“ idėją ir susivienijimą – tai irgi kelia nerimą kaimynams. Taigi, manau, yra daugybė veiksnių, dėl kurių regiono gyventojai jaučiasi nepatogiai“, – pastebi J. Keris-Lindsay.
Tačiau Tarptautinio Sarajevo universiteto politikos mokslų specialistas Misutas Idrizas tokius svarstymus atmeta ir teigia, kad galimybė konfliktui plisti į kaimynines šalis yra menka: „Serbijos ministras pirmininkas nedelsdamas pareiškė „taip, mes padėsime vieni kitiems“, siekdamas susilpninti viešąją nuomonę albanų bendrijose Pietų Serbijoje. Tai nėra nei perdėtas, nei racionalus pareiškimas. Mano nuomone, tai – spekuliacija.“
Kartu M. Idrizas primena istoriją – regione kas 50–70 metų būna susidūrimų, sukilimų, mažų arba didesnių karų. Tačiau niekada nebuvo taip, kad būtų įvykęs koks nors konfliktas, kuris vėliau būtų buvęs išspręstas, o po 10–20 metų tos pačios problemos ir nesutarimai kiltų iš naujo.
Žmonėms visa tai nusibodo, jie nepasiduos tokioms provokacijoms. Gana!
„Žmonėms visa tai nusibodo, jie nepasiduos tokioms provokacijoms. Gana! Mes patyrėme Kosovo karą prieš 15 metų, mes dar neišgydėme savo žaizdų, mes nenorime vėl bristi ten pat. Tas pats buvo ir Makedonijoje – po 2001 m. vykusio albanų ir makedonų konflikto žmonės nebenori būti įtraukti į tą patį nesutarimų sūkurį. Jie žino, ką reiškia karas. Visuomenė vienijasi, pasidalijimo nėra. Tačiau politinis susiskaldymas visada egzistavo“, – kalba M. Idrizas.
Anot B. Jovanovskio, albanai ir makedonai parodė vienybę ir neleido šiai provokacijai jų sukiršinti: nors gali nuskambėti prieštaringai, tačiau abi etninės grupės po šio įvykio tapo stipresnės.
Su problemomis susiduria pati ES
Kaip matome, regiono stabilumo perspektyvos vertinamos skirtingai. Verta nepamiršti, kad regionas siekia integracijos į Europos Sąjungą – iš buvusią Jugoslaviją sudariusių valstybių šiuo metu tik Slovėnija ir Kroatija sėkmingai integravosi į Bendriją. O Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Makedonija ir Serbija susiduria su kliūtimis. Kita vertus, specialistai skirtingai vertina ir pačios ES iniciatyvą.
B. Jovanovskio nuomone, ši situacija išryškina Europos perspektyvą Makedonijos klausimu. Makedonijos buvimas ES yra nuoseklus šalies tikslas, o tai, kas dedasi Makedonijoje, yra didžiulė politinė krizė, susijusi su ES nesėkme įgyvendinti paskutinį Bendrijos plėtros žingsnį.
„Besirūpindama savo problemomis, ji nukreipė savo žvilgsnį nuo Vakarų Balkanų, prarado savo „minkštąsias galias“ plėtros atžvilgiu. Situacija Vakarų Balkanuose jai yra didžiulis iššūkis. Jei ES dabar suklups Makedonijoje, manau, tai sukels rimtų abejonių dėl Bendrijos plėtros programos ir patikimumo visais atžvilgiais. O tai sudarys sąlygas prasidėti naujam politiniam sąmyšiui regione“, – svarsto B. Jovanovskis.
Anot J. Kerio-Lindsay, visada yra klausimas, kiek norima matyti kišimosi į kitų valstybių reikalus: „Šiuo metu svarbiausia, kad pagalbą Makedonijai siūlančios šalys atsiribotų nuo bet ko, kas galėtų destabilizuoti situaciją. Bet kokie pareiškimai apie Albanijos ir Kosovo suvienijimą yra žalingi. Šios šalys taip pat turi gerai suvokti, kad turi eiti reformų keliu, laikytis demokratijos normų ir bendradarbiauti. Tai yra tiesiausias kelias norint pakliūti į ES.“
Tačiau M. Idrizas mano, kad reikėtų klausti atvirkščiai – ar ES liks ES, ar išlaikys savo galią. „Mes matėme jos ekonominę situaciją, situaciją Graikijoje, Ispanijoje. Tai mano asmeninė nuomonė, tačiau aš veikiau klausčiau, ar Bendrija išliks tokia, kokia yra“, – svarsto jis.
Ar etniniai nesutarimai svarbūs paprastiems žmonėms?
Kartu M. Idrizas pabrėžia, kad, nors dabartinė situacija Balkanuose komplikuota, žmonės pusiasalyje visomis išgalėmis vengia bet kokių etninių nesutarimų. Pasak jo, Vakarų Balkanų gyventojai susiduria su svarbesnėmis problemomis.
„Nedarbas Makedonijoje, kaip ir kituose Balkanų regionuose, pavyzdžiui, Serbijoje, Bosnijoje, yra pagrindinė problema. Statistika rodo, kad beveik pusė gyventojų yra bedarbiai. Žmonės nori valgyti ir ieško darbo, ekonominio saugumo. Net jei jiems būtų nemokamai išdalinti ginklai, jie prie jų nesiliestų. Visa tai galima pajusti – aš bendrauju su žmonėmis ir domiuosi, ką jie mano. Gyventojai sako: „Ne, užteks. Būkime kartu. Geriau keiskime valdžią.“ Štai kokia jų nuomonė. Manau, kad gegužės mėnesį Makedonijoje turėtų būti ir daugiau protestų“, – pastebi specialistas.
M. Idrizo nuomone, Balkanų šalys turi didelį potencialą, ypač iš ekonominės perspektyvos: „Ieškai natūralaus maisto? Čia jo rasi. Ieškai jūrų, kalnų, skirtingų kultūrų? Rasi. Aš Balkanus vadinu „mažosiomis jungtinėmis tautomis“. Mano galva, per ateinančius 5–10 metų regionas pritrauks daug užsieniečių, tarptautinių organizacijų ir investicijų.“
Taigi nuomonių dėl Balkanų ateities yra įvairių. Vieniems reiškiant susirūpinimą dėl taikos išsaugojimo, kiti tikisi, kad pastarieji neramumai Kumanove duos atvirkščią efektą ir ne tik įdiegs bendrumo jausmą visose tautinėse bendruomenėse, bet ir įtvirtins demokratiją. Norėtųsi tikėti, kad būtent pastaroji versija ir pasitvirtins.
