Tunisas yra nuvilnijusio Arabų demokratizacijos pavasario pradžia, kai 2011 m. iš šalies pabėgo 23 metus valdęs prezidentas Zine El Abidine Ben Ali, ir vienintelė sėkmės istorija, kadangi šalyje po 2011 m. išsilaikė demokratija, vyksta rinkimai ir yra pakankamas politinis stabilumas.
Politikos mokslininkai pabrėžia, jog naujosios demokratijos susiduria su dažniausiai socialiniais ir ekonominiais iššūkiais, kai nuvarginti nepriteklių žmonės nusisuka nuo demokratijos, nelaikydami jos teisėta ir galinčia pagerinti gyvenimą. Lietuva jau nebevadinama naująja demokratija po SSRS griūties, visgi mūsų noras padėti naujoms demokratijoms apsiriboja Rytų kaimynyste, siekiant užkardyti Kremliaus poveikį, nes mūsuose Rusijos (suvokiama) grėsmė yra užsienio politikos raison d’être.
Tunise naujos demokratijos pradžia nėra lengva. Dar prieš gerą savaitę vaikštant Suso miesto, kur Lietuva vasario mėnesį ketina atidaryti garbės konsulatą, gatvėmis, aktyvistai prie medinos dalijo skrajutes, kuriose buvo raginama protestuoti prieš dabartinės valdžios politiką. Norint suprasti Tuniso politinį gyvenimą, tikrai neužtenka trumpo vizito, tačiau pokalbis su Suso universiteto profesoriumi Lotfi Tarchouna ir profesore Boutheina Ben Hassine leidžia praskleisti uždangą į Tuniso politikos ir istorijos vertinimą.
Daug kas klausia, kodėl vienintelis Tunisas išlaiko demokratijos egzaminą. Tam pirmiausia davė pagrindą nepasitenkinimas ankstesniojo režimo valdžia ir pilietinės visuomenės aktyvumas bei protesto potencialas. Prie to istoriškai galima pridėti teisės tradiciją. 1857 m. Otomanų imperijai priklausiusiame Tunise buvo paskelbtas Pagrindinių žmogaus teisių (gyvybės, nuosavybės, lygybės prieš įstatymą, religinės laisvės, etc.) paktas ir 1861 m. paskelbta pirmoji rašytinė konstitucija arabų kraštuose.
Teisiniuose dokumentuose atspindėtos Apšvietos eros idėjos įkvėpė ir tautinio išsivadavimo judėjimą nuo Prancūzijos XX a. viduryje. Islamo politinis judėjimas yra pakankamai nuosaikus, kariuomenė buvo atribota nuo valdžios dar nacionalinio išsivadavimo lyderio ir šalies modernizatoriaus bei vadovo Habibo Bourguibos laikais (1956–1987 m.)
Vietos mokslininkai Tuniso tapatybę apibrėžia kaip eklektišką ir kaip razinas iš istorijos rankiojančius elementus. Identitete susipina Romos, Hanibalo iš Kartaginos istorinis ir kultūrinis palikimas, Šiaurės Afrikos, berberų, arabų, musulmonų įtaka ir atvirumas Vakarų pasauliui po Prancūzijos protektorato valdymo. Libija, pasak jų, yra labiau orientalistinė, o Alžyras – religingas.
Tunisas mato save skirtingu nuo kaimynų dėl didžiausio visuomenės atvirumo, moterų emancipacijos, švietimo plėtros ir liberalumo. Tunisui XIX a. priklausant Osmanų imperijai šalyje buvo daugiausia autonomijos. Dar Bourguibos laikais panarabizmo idėjos nebuvo populiarios Tunise, nes Artimieji Rytai buvo matomi kaip priešstata, nuo kurios reikia laikytis atokiau per Tuniso vakarietišką arabų paradigmą, pripažįstant netgi Izraelio ir Palestinos bendrabūvį.
Naujoji Tuniso demokratija, kaip liudija ir dabartiniai neramumai, pirmiausia susiduria su ekonomikos problemomis. Prieš pat neseniai prasidėjusius protestus Suse mokslininkai teigė, jog jei per ketverius metus ekonomika duos naudą žmonėms, tai demokratija išliks, nes visuomenėje yra nostalgijos buvusio Ben Ali režimo ekonominiam stabilumui.
Jaunimo ir išsilavinusių nedarbas bei menkos viešojo sektoriaus, kuriam biudžetas skirdavo iki 40 proc. išlaidų ir ilgą laiką buvo tarsi saugos ir stabilumo garantas, įdarbinimo galimybės kelia vis didesnį nepasitenkinimą. Dešimtys tūkstančių išsilavinusios darbo jėgos emigruoja. Be abejo, po 2015 m. teroristinio išpuolio šalies pajamos iš turizmo ir užsienio investicijos krito, šešėlinė ekonomika yra didelė, o vietos valiutos, dinaro, vertė krinta.
Eksportas, kurio 80 proc. nukreipta į ES šalis, nepagerina padėties, nors ekonomika pastaruoju metu augo per 2 proc. Nepasitenkinimą kelia ir nauji įstatymai, leidžiantys atleisti nuo atsakomybės buvusius korumpuotus Ben Ali režimo valdininkus.
Tuniso užsienio politikoje jaučiamos Saudo Arabijos, Kataro ir kitų Persijos įlankos valstybių auganti įtaka, įskaitant islamo politikoje svarbos augimą, nors valdžią Tunise dalijasi pasaulietinės ir religinės partijos. Pasak mokslininkų, religinės partijos negrįš į valdžią remiantis islamo idėjomis, nes dabar politikoje jaučiasi mažiau ideologijos ir daugiau kasdienių problemų pragmatizmo.
Dar 2014 m. sekuliarios ir religinės jėgos pasiekė kompromisą dėl demokratinių rinkimų. Tunise manoma, jog ES nepakankamai ekonomiškai padėjo vienintelei Arabų pavasario sėkmei, nes Tunisas norėtų prisidėti prie arabų demokratizacijos kituose kraštuose. Per 2011 m. vykusią vadinamąją Jazminų revoliuciją daug alžyriečių atvyko į Tunisą stebėti(s). Apskritai su Alžyru daug bendradarbiaujama kovojant su ekstremizmo apraiškomis, kurias tunisiečiai maną yra pažaboję.
Pagrindiniai Tuniso partneriai užsienio politikoje yra Vokietija, daug padedanti diplomatiškai ir ekonomiškai, Prancūzija ir Italija. Santykis su Vakarais Tunise dviprasmiškas. Viena vertus, tai pagrindinis ekonomikos partneris, kita vertus, manoma, jog Vakarai neturėjo prisidėti prie Muammaro Gaddafio, kuris buvo tarsi regiono „žandaras“, nuvertimo – jei ne Libijos problemos, nebūtų (nelegalios) migracijos į ES.
Tunise karo Libijoje metu apsistojo apie milijoną pabėgėlių. Viešasis politinis požiūris į Rusiją yra pakankamai palankus, nes Maskva vertinama kaip kovotoja su radikaliais islamistais, nors kultūriškai Tunisas save laiko antisovietiniu. Žinių apie Lietuvą visuomenėje maža, o išsilavinusieji Lietuvą laiko maža valstybe Rytų Europoje, kurioje moterys yra emancipuotos. Tunise daugiau informacijos yra apie Rumuniją, Ukrainą, Vengriją, kuri suteikia stipendijas.
Patys tunisiečiai savo šalies patrauklumą vertina per atvirumą, kultūrinį palikimą bei taikų įvairovės sambūvį. Visgi ekonominės problemos dėl išaugusių kainų, mokesčių, viešojo sektoriaus atlyginimų mažinimo pablogino viduriniosios klasės ir vargingųjų padėtį bei į gatves išginė šimtus protestuotojų visoje šalyje ir palieka atvirą klausimą, ar socioekonominis nepasitenkinimas nenušaldys trapių jazminų demokratijos užuomazgų.
Kitas klausimas, ar Lietuvos parama demokratizacijai yra Globalios Lietuvos ar tik Rusijos sulaikymo strategijos dalis? Beje, Baltijos valstybės Tunise suvokiamos, kaip esančios arčiau Rusijos, o ne Vakarų...
Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo Universiteto, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius.