Šiuo žodžius 1985 m. gegužės 8 d., minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 40-ąsias metines, ištarė tuometis Vokietijos federacinės respublikos prezidentas Richardas von Weizsaeckeris.
Ši kalba tapo labai svarbi Vokietijos visuomenei, kuri per pirmuosius pokario dešimtmečius bandė pamiršti apie savo praeitį. Nuo 1950 m. šalis išgyveno savotišką amneziją, kuri prasidėjo po to, kai kare nugalėjusios šalys nutraukė savo pastangas išnaikinti Vokietijoje visus nacizmo pėdsakus.
Baltarusių opozicinis portalas zerkalo.io pasakoja, kaip vokiečiai išgyveno denacifikaciją ir bando susitaikyti su praeitimi.
„Šis miestas kaltas!“
Apie procesą, kuris buvo vadinamas denacifikacija, girdėjo daugelis. Denacifikacijos procesą Vokietijoje pradėjo Antrąjį pasaulinį karą laimėję sąjungininkai (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga). Vokietija buvo padalinta į keturias okupacines zonas: britų, amerikiečių, prancūzų ir sovietų. Kiekvienoje zonoje denacifikacija buvo vykdoma skirtingai, bet visur – vienodai nesėkmingai.
Dar nesibaigus karui JAV sukūrė direktyvą JCS 1067, kuria buvo nustatyta okupuotos Vokietijos karinio valdymo tvarka. Pirmąjį direktyvos variantą JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas atmetė kaip per daug minkštą. Jo manymu, kaltę dėl to, kas įvyko, turi prisiimti visi vokiečiai: „Per daug žmonių ir JAV, ir Anglijoje laikosi nuomonės, kad vokiečių tauta nėra atsakinga už tai, kas atsitiko, kad kalti tik kai kurie nacistai. Deja, tai neatitinka realybės. Vokiečių tauta turi suprasti, kad visa tauta dalyvavo neteisėtame suokalbyje prieš šiuolaikinę civilizaciją“.
Amerikiečių visuomenė iš esmės matė skirtumą tarp vokiečių ir nacistų, bet nuo 1944 m. JAV ypač suaktyvėjo lobistinis judėjimas „Visuomenė prieš Trečiąjį pasaulinį karą“. Šis judėjimas padarė didelę įtaką JAV politikams, tad kolektyvinės kaltės ir kolektyvinės bausmės idėja tapo amerikiečių okupacinės politikos pagrindu. Vėliau, kai amerikiečiai išvydo nuotraukas iš koncentracijos stovyklų, jų nuomonė, kad toks požiūris yra teisingas, tik dar labiau sustiprėjo.
Taip atsirado psichologinio poveikio Vokietijos gyventojams metodai, kuriais buvo siekiama juos perauklėti. Pavyzdžiui, vokiečiams buvo demonstruojamos nuotraukos iš koncentracijos stovyklų.
„Minia susirinko aplink nuotraukas, kuriose, iš pirmo žvilgsnio, buvo pavaizduotos šiukšlės, tačiau iš tiesų – žmonių kūnai, prisimena anglų rašytojas Jamesas Sternas. – Po kiekviena nuotrauka buvo parašyta: „Kas kaltas?“ Susirinkusieji žiūri tyliai, lyg užhipnotizuoti, ir netrukus pradeda po vieną išeiti. Vėliau plakatus pakeitė labiau ryškiomis nuotraukomis, po kuriomis buvo parašyta: „Šitas miestas kaltas. Jūs kalti““.
Tokius viešus nacių žvėriškų nusikaltimų demonstravimus organizavo psichologinio karo padaliniai, kurie buvo dalis Sąjungininkų vyriausiosios vadovybės. Tikslas buvo vienas – padaryti taip, kad vokiečiai pajustų kolektyvinę kaltę už tai, kas įvyko. Vokiečiams buvo platinami lapeliai ir plakatai su nuotraukomis bei tekstais. Štai vienas tokių tekstų: „Tūkstančius vokiečių, gyvenančių netoli tokių vietų, nuvedė į tas stovyklas, kad jie savo akimis pamatytų, kokie nusikaltimai buvo įvykdyti jų vardu. Bet ne visi vokiečiai gali pamatyti koncentracijos stovyklas. Ši iliustruota ataskaita skirta specialiai jiems“.
Šokiruojantys kadrai iš koncentracijos stovyklų buvo masiškai demonstruojami ir specialiuose filmuose. Pavyzdžiui, 1946 m. amerikiečių okupacinėje zonoje buvo parodytas filmas „Die Todesmühlen“ („Mirties malūnai“, atsargiai, kadrai gali šokiruoti). Jame, be kita ko, buvo ir kadrai su Vokietijos gyventojais, kuriuos atvedė pamatyti, kas dėjosi koncentracijos stovyklose.
„Jie buvo tarp tų, kurie „nieko nežinojo“, – filme pasakoja diktorius. – Jie už tai atsakingi. Jie patys atidavė valdžią nusikaltėliams ir bepročiams. Šiandien jie sako, kad nieko nežinojo ir negirdėjo apie tai, kas vyksta. O jei net būtų girdėję, tai nieko nebūtų galėję padaryti“.
„Mes nieko negalėjome padaryti“
Vokietijos gyventojus ne tik vedžiojo į „ekskursijas“ – juos vertė laidoti nužudytųjų kūnus ir ekshumuoti masinio palaidojimo vietas. Bet ar vokiečiai žinojo apie tai, kas vyko karo metais? Dar 1946 m. „Amerikos sociologijos žurnale“ pasirodė straipsnis, kuriame buvo kalbama, kad vienareikšmiško atsakymo į klausimą, kiek Vokietijos gyventojai žinojo apie tai, kas vyksta koncentracijos stovyklose, nėra.
Pavyzdžiui, 28 metų mergina, kurią apklausė apie tai, kas jai buvo žinoma, pasakojo:
„Žinoma, sklido gandai apie stovyklas, bet niekas jais netikėjo. Mes galvojome, kad kaliniai tikriausiai sunkiai dirba, kad juos nelabai gerai maitina, galbūt net verčia šaukti „Heil Hitler““.
Kiti pasakojo, kad įsivaizdavo koncentracijos stovyklas kaip bausmės įstaigas, kur buvo laikomi žydai, komunistai, opozicionieriai ir nusikaltėliai. Jie manė, kad prieš suimtuosius galėjo būti naudojama prievarta, tačiau tik išskirtiniais atvejais. Tik kai kurie vokiečiai šį tą žinojo apie tai, kas iš tiesų vyksta. Apie tai jie sužinojo iš buvusių suimtųjų, jų giminaičių ar iš užsienio radijo stočių laidų. Dar kiti pasakojo, kad juos pasiekdavo gandai apie masines žudynes Rytuose. Šiuos gandus esą skleisdavo atostogų parvykę kareiviai. Tačiau žmonės esą šiais gandais netikėjo, laikė juos užsienio propaganda ar perdėjimais.
Tyrėjai detaliai išklausinėjo 17 Vokietijos gyventojų apie tai, ką jie girdėjo apie nacių nusikaltimus. Trys ketvirtadaliai iš jų pareiškė, kad labai mažai žinojo apie koncentracijos stovyklas, bet visiškai nieko nežinojo apie tai, kas jose vyko. Mažuma pareiškėjo, kad iš viso nieko nežinojo apie stovyklas. Apie 15 proc. apklaustųjų manė, kad koncentracijos stovyklos galėjo būti baisios vietos, bet žvėriškumai jose esą veikiau buvo išimtis nei taisyklė. Ir tik keturi apklaustieji nurodė faktus, kurie buvo artimi tiesai.
Labai panašiai apie tai, ką žinojo, kalbėjo ir tie vokiečiai, kurie nepritarė nacių ideologijai. Heidelbergo universiteto mokslininkų vertinimu, iki 1939 m. paprasti vokiečiai žinojo apie koncentracijos stovyklų egzistavimą, bet neturėjo jokio supratimo apie sulaikytųjų laikymo sąlygas. Valstybė nebuvo suinteresuota tuo, kad visuomenė žinotų apie nacių nusikaltimus. Net tie, kurie ištrūkdavo iš koncentracijos stovyklų, mažai kalbėdavo apie laikymo sąlygas. Dar daugiau, vokiečiai nežinojo, kad koncentracijos stovyklos buvo ir už Vokietijos ribų, o Vokietijoje buvo laikomi daugiausia užsienio šalių piliečiai.
Sąjungininkų masinė propagandinė kampanija apie nacių nusikaltimus prasidėjo iš karto po karo pabaigos. Per pirmą mėnesį ši informacija pasiekė beveik kiekvieną vokietį. Sociologas Morrisas Janowitzas, JAV kariuomenėje buvęs žvalgybos karininku, rašė, kad labiausiai paplitusi Vokietijos gyventojų reakcija, sužinojus šiuos nemalonius faktus, buvo frazė „Mes apie tai jau girdėjome“. Jie girdėjo informaciją apie nacių nusikaltimus ir neneigė jos, bet tarsi bandė neimti visko giliai į širdį. Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad skirtinguose šalies regionuose ir skirtingo išsilavinimo lygio žmonės buvo skirtingai pasirengę suvokti ir pripažinti nusikaltimus.
„Į vakarus nuo Reino šie faktai buvo suvokiami greičiau, nei centrinėje Vokietijoje, kur nacizmas buvo įsišaknijęs smarkiau. Tie, kurie buvo geriau išsilavinę, lengviau priimdavo nusikaltimų faktus. Tyrimai parodė, kad Erfurto mieste, kuris buvo daug labiau „nacistinis“ nei Kaizerslauternas, skeptikų taip pat buvo daug daugiau, nepaisant to, kad šis miestas buvo daug arčiau Buchenvaldo (vienos didžiausių koncentracijos stovyklų Vokietijoje)“, – rašė M.Janowitzas.
Apklausiami vokiečiai teigė manantys, kad koncentracijos stovyklose buvo nužudyta „dešimtys tūkstančių“. Vos du iš septyniolikos tyrimo dalyvių pareiškė, kad žuvo milijonai. Taip pat sociologai suprato, kad tarp vokiečių sklinda gandai, kurie gali būti specialiai paskleisti nacių propagandos. Pati populiariausia istorija buvo spėjimas, jog Buchenvaldas iš tiesų buvo sąjungininkų pajėgų surengtų aviacijos antskrydžių ir bombardavimų aukų masinė palaidojimo vieta.
M.Janowitzas bandė suprasti, kaip Vokietijos gyventojai atsakys į klausimus apie tai, kas vykdė šiuos nusikaltimus ir kas turi už juos atsakyti. Daugiausia vokiečiai kaltę vertė nacių partijai ir jos įkurtai SS organizacijai. Iš 17 žmonių tik trys pareiškė, kad kalti visi šalies gyventojai. Du iš jų teigė, kad tautos kaltė yra dėl nesugebėjimo užkirsti kelią naciams ateiti į valdžią. Tačiau, jų manymu, po to, kai naciai perėmė valdžią, vokiečiai jau nieko nebegalėjo padaryti ir negali prisiimti atsakomybės už nacių veiksmus.
„Jūs, amerikiečiai, negalite įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis mes gyvenome. Buvo taip, lyg visa Vokietija buvo koncentracijos stovykla, lyg visi mes buvome okupuoti. Mes nieko negalėjome padaryti, kad jiems pasipriešintume. Ką gali vienas žmogus prieš tokią galingą valstybę“, – sakė vienas apklaustųjų.
-
Vokietijoje prieš teismą stojo šimtametis buvęs nacių mirties stovyklos sargybinis
-
Lenkijos istorikas: jei politikas bando perrašyti praeitį, jo kėslai – dar blogesni
-
J.Noreikos-Generolo Vėtros anūkė: Lietuvos istorikai manęs neįtikino
-
„Susipažink su žydu“: programa Vokietijoje kovos su augančiu antisemitizmu
-
Premjerė: kiekviena Holokausto auka yra asmeninė tragedija
-
I.Šimonytė: tikiu, kad Holokausto tragedijos 80-metis nebus tik duoklė kalendoriui
Visiškai kitaip reagavo tie, kurie palaikė nacių partiją ir buvo jos ideologijos šalininkai. Kai jiems išdėstydavo nusikaltimų faktus, jie pareikšdavo, jog tai buvo būtina Reicho egzistavimui. Kiti pradėdavo dėl visko kaltinti partiją, bandydami nusikratyti asmeninės kaltės. Treti kalbėjo, kad karo sąlygomis kitaip ir negalėjo būti. Nusikaltimus jie pateisino tokiu argumentu: koncentracijos stovyklose buvo laikomi ir tikri įstatymų pažeidėjai. Kitas argumentas – sąjungininkai bombardavo vokiečių miestus, tad galima pateisinti, kad Vokietija savo priešus laikė koncentracijos stovyklose.
Beprasmė denacifikacija
Amerikiečių sociologai padarė išvadą: priminti vokiečiams apie nacių nusikaltimus nebuvo geriausia idėja. Tam įtakos turėjo ir sovietų propaganda, kuri tais metais buvo gerokai priimtinesnė Vokietijos gyventojams. Netrukus priminimo apie žvėriškus nusikaltimus praktika buvo nutraukta.
Denacifikacija buvo siekiama ne tik papasakoti apie nacių nusikaltimus. Jos pagrindinis tikslas buvo išnaikinti nacių ideologiją iš visų vokiečių visuomenės gyvenimo sričių. Bandydami pasiekti šį tikslą Sąjungininkai iš esmės planavo liustraciją: atleidimus, draudimą dirbti, kalėjimo bausmes naciams ir jų bendrininkams. Bet tai pasirodė neįvykdoma užduotis. Nacių partijoje buvo apie 10 proc. šalies žmonių, o dar daugiau žmonių – dešimtys milijonų – buvo kitų nacių organizacijų nariai. Nubausti juos visus buvo neįmanoma. Denacifikacija faktiškai baigėsi 1949 m., nepasiekusi užsibrėžtų tikslų.
Bavarijoje 1951 metais 94 proc. teisėjų ir prokurorų buvo buvę naciai. Panašūs skaičiai buvo ir kitose srityse: švietime, medicinoje, diplomatinėje tarnyboje. Atleisti iš darbo ir atimti teises iš daugybės žmonių buvo neįmanoma, nes be jų būtų nefunkcionavusi valstybė.
1946 m. spalį po Niurnbergo tribunolo pabaigos vos 6 proc. vokiečių jo sprendimus vadino „neteisingais“, bet jau po ketverių metų taip manė trečdalis vokiečių. 1945—1949 m. dauguma vokiečių Vakarų Vokietijoje laikė nacizmą „gera idėja, kuri buvo nesėkmingai įgyvendinta“.
Rytų Vokietijoje situacija buvo panaši. 1950 m. daugiau nei pusė Rytų Vokietijos universitetų rektorių buvo buvę nacių partijos nariai. Vokietijos demokratinės respublikos Nacionalinio saugumo ministerija, labiau žinoma kaip Štazi, priėmė į darbą tūkstančius buvusių Gestapo darbuotojų. Nacių nusikaltėlius suimdavo, apkaltindavo, teisdavo ir saugodavo buvę naciai, kurie anksčiau dirbo nacių kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose.
Suvokimo dešimtmečiai
Vokiečių karta, prisimenanti ir mačiusi karą, nenorėjo grįžti prie šios temos. Knygos „Vokietijos susitaikymo išorinė politika: nuo priešiškumo iki draugystės“ autorė Lily Feldman vadina tai „didele tyla“. Vokiečiai, atsidūrę okupacijoje ir griuvėsiuose, nutarė palaidoti savo praeitį.
Tiesa, kai kurie pripažino kaltę. Pavyzdžiui, religinės organizacijos, kurios bandė atkurti santykius su Prancūzija ir Izraeliu. Šias susitaikymo pastangas palaikė Konradas Adenaueris, pirmasis pokarinės Vakarų Vokietijos kancleris. 1951 m. rugsėjo 27 d. jis Bundestage pripažino, kad „vokiečių tautos vardu buvo padaryti neįtikėtini nusikaltimai, kurie įpareigoja išpirkti kaltę materialiai ir moraliai, kalbant ir apie žydų turtą ir apie jiems padarytus individualius nuostolius“.
Prasidėjo derybos, kurios baigėsi Vokietijos federacinės respublikos ir Izraelio valstybės susitarimo pasirašymu 1952 m. Pagal šį susitarimą Vokietijos federacinė respublika įsipareigojo Izraeliui sumokėti kaip kompensaciją tris milijardus Vokietijos markių.
Septintajame dešimtmetyje jau kanclerio Willy Brandto vadovaujama Vokietija pradėjo susitaikymą su Lenkija. 1970 m. gruodžio 7 d. W.Brandtas Varšuvoje padėjo vainiką prie vokiečių sunaikinto Žydų geto memorialo ir atsiklaupė ant kelių. Tą pačią dieną W.Brandtas pasirašė sutartį, pagal kurią Vokietija ir Lenkija pripažino viena kitos sienas, kurios buvo nustatytos per Potsdamo konferenciją 1945 m.
W.Brandtas, nacių priešininkas, prisiėmė atsakomybę už visus baisius jų nusikaltimus. Nors Vakarų Vokietija padarė viską, kas įmanoma, kad išreikštų savo atgailą už karo metais padarytus nusikaltimus, vokiečių politiniai lyderiai ilgai vengė kolektyvinės katės koncepcijos ir pabrėždavo, kad vokiečiai turi išpirkti nusikaltimus, padarytus Trečiojo Reicho, o ne tautos. W.Brandtas buvo pirmas Vakarų Vokietijos vyriausybės vadovas, užėmęs aiškią poziciją, kad „nė vienas vokietis nėra laisvas nuo istorijos“.
Klausimus dėl praeities pradėjo kelti nauja vokiečių karta, kuriai rūpėjo, kuo užsiėmė jų tėvai karo metu. 1979 m. netikėtą efektą Vakarų Vokietijoje sukėlė parodytas amerikiečių mini serialas „Holokaustas“, skirtas žydų genocidui nacistinėje Vokietijoje. Serialas buvo vadinamas „trivialiu“, jo autoriai kaltinti tuo, kad ciniškai eksploatuoja nacių nusikaltimus dėl televizijos reitingų, o neonaciai net bandė sprogdinti televizijos siųstuvus, kad nutrauktų serialo rodymą.
Tačiau šis serialas netikėtai sukėlė plačią visuomenės diskusiją ir paskatino vokiečius labiau domėtis savo praeitimi. Praėjus keliems mėnesiams Vakarų Vokietijoje buvo panaikintas senaties terminas tokiems nusikaltimams kaip nužudymas, kad būtų galima besislapstančius nacius patraukti į teismą už jų dalyvavimą holokauste. O visuomenės debatai sukėlė naujų žinių troškimą. Devintajame dešimtmetyje vokiečių istorikai ėmė skirti daugiau dėmesio holokaustui, buvusiose koncentracijos stovyklose buvo atidarytos pirmos didelės parodos ir memorialai. Buvę nacių nusikaltėliai ėmė stoti prieš teismą ir gauti realias bausmes.
Prireikė dešimtmečių, kad vokiečių visuomenė išmoktų gyventi su našta, likusia nuo nacių. Vokietijos prezidento R.von Weizsaeckerio 1985 m. pasakyta kalba žymėjo didžiulį pokytį, nes kvietė visuomenę suvokti savo praeitį: „Visi mes, ar būtume kalti, ar ne, seni ar jauni, privalome pripažinti praeitį. Jos pasekmės liečia ir kviečia atsiliepti mus visus“.
