Daugiau nei du dešimtmečius – nuo 1993-ųjų – A.Žukovas mažiausiai tris savaitės dienas praleisdavo Maskvos archyvuose. Jis valandų valandas naršė po tūkstančius NKVD išduotų įsakų, kaupė pareigūnų pavardes, rūšiavo juos pagal rangą.
Viso šio darbo rezultatas – pirmas išsamus NKVD darbuotojų, 1937-1938 metais vykdžiusių J.Stalino Didįjį terorą, sąrašas. Tada per 1,5 mln. žmonių buvo suimta, o 700 tūkst. – nušauta.
Nors Rusijoje ir anksčiau nagrinėta NKVD istorija, būtent A.Žukovo studija yra pirmoji, kai nustatytos absoliučiai visų organizacijos darbuotojų – nuo tyrėjų iki egzekutorių – tapatybės. Šių žmonių – virš 40 tūkst.
Titaniškas darbas
A.Žukovas, kurį pažįstami vadina linksmu ekscentriku, sako, kad jokios politinės motyvacijos rinkdamas NKVD pareigūnų sąrašus nejautė, nors ir toli gražu nelaiko savęs J.Stalino gerbėju.
64-erių vyras teigia, kad tiesiog visada mėgo kolekcionuoti daiktus – pavyzdžiui, sovietmečiu entuziastingai rinko pašto ženklus.
„Mane visada domino dalykai, kurie buvo tarsi slapti, kuriuos buvo sunku aptikti. Visa tai pradėjau vedinas grynai kolekcininko instinkto“, – tvirtina A.Žukovas.
Janas Račinskis: „Tai toks darbas, kuriuo paprastai užsiimtų tyrėjų grupė, visas institutas. O jis visa tai padarė vienas.“
Vis dėlto istorikai greitai suvokė, kokį svarbų ir didelį darbą atliko šis rusas. Nevyriausybinė organizacija „Memorial“, kaupianti duomenis apie stalinizmo nusikaltimus, pernai vasarą išleido kompaktinį diską su A.Žukovo surašytomis pavardėmis.
Lapkritį ši informacija buvo paskelbta internete. Ją galima rasti čia.
„Tai toks darbas, kuriuo paprastai užsiimtų tyrėjų grupė, visas institutas. O jis visa tai padarė vienas“, – stebėjosi vienas „Memorial“ vadovų Janas Račinskis.
Svarbūs „Memorial“ projektai
Archyvuose laikomų dokumentų negalima fotografuoti, tad A.Žukovas kantriai perrašinėjo vardus, pavardes ir kitą informaciją apie NKVD darbuotojus į dideles buhalterines knygas, o iš šių namuose – į kartotekos korteles.
Kantrybės reikėjo milžiniškos. NKVD funkcijos buvo labai plačios – agentai ne tik vykdė areštus ir egzekucijas, tad A.Žukovas susiaurino savo paieškas iki asmenų, kurie dirbo valstybės saugumo aparate.
„Ne visi žmonės, esantys šiame sąraše, yra skerdikai. Yra keli, kurie buvo nužudyti, nes nepakluso įsakymams. Tačiau didžioji dauguma yra susijusi su J.Stalino teroru“, – teigė „Memorial“ atstovas J.Račinskis.
Kitas šioje organizacijoje dirbantis istorikas Nikita Petrovas pridūrė: „Tarp šių vyrų buvo ir entuziastų, ir karjeristų. Darbas NKVD buvo prestižinis.
„Memorial“ iki šiol skirdavo daugiau dėmesio informacijai apie sovietinių represijų aukas – pastarųjų sąrašas siekia jau 2,7 mln. pavardžių.
Ketvirtojo dešimtojo pradžioje, kai Sovietų Sąjungoje žmonės skurdo ir badavo, NKVD gaudavai gražią uniformą ir maisto. Tie žmonės vis dėlto nežinojo, kad po kelerių metų tūkstančius žmonių siųs į mirtį.“
„Memorial“ iki šiol skirdavo daugiau dėmesio informacijai apie sovietinių represijų aukas – pastarųjų sąrašas siekia jau 2,7 mln. pavardžių. Šiais metais laukiama dar 600 tūkst. naujų įrašų, o J.Račinskis teigia, kad iš viso aukų skaičiuojama net 12 mln.
Tiesa, pilną aukų sąrašą sudaryti sunku, nes kai kuriuose Rusijos regionuose vietos saugumo tarnybos iki šiol nėra paskelbusios aukų pavardžių, o daug kur archyvai uždaryti.
Kitas J.Stalino Didžiojo teroro aukų atminimo projektas „Paskutinis adresas“ startavo 2013 metais.
Nužudytųjų giminaičiai, o ir šiaip visi norintieji, gali paprašyti atminimo lentelės, kuri atsidurtų ant namų, kuriuose gyveno aukos, sienų.
Projektą pradėjusio žurnalisto ir aktyvisto Sergejaus Parchomenkos teigimu, iki šiol sulaukta 1,5 tūkst. prašymų, o 300 atminimo lentelių jau pakabinta.
Nusikalstamas režimas
Jei stalinizmo aukoms bandoma skirti atsargaus dėmesio, kur kas mažiau jo iki šiol sulaukė žudynių vykdytojai.
A.Žukovo sąraše – 40 tūkst. pavardžių. Iš jų apie 10 proc. ir patys buvo nušauti arba įkalinti. Tiesa, dalis į Gulago lagerius išsiųstų žmonių buvo paleisti dar prieš naciams užpuolant Sovietų Sąjungą ir išsiųsti į frontą.
Archyvuose daug laiko praleidęs rusas prisiminė, kaip internete diskutavo su vienu vyru, kuris išdidžiai pasakojo apie savo senelį, per karą apdovanotą ordinais.
A.Žukovas netrukus išsiaiškino, kad šis senelis dar prieš karą vadovavo Lavrentijaus Berijos mirties būriams. Tuomet šis budelis buvo išsiųstas į lagerį, bet vėliau paleistas, ir per karą vėl vadovavo egzekutorių grupėms.
Tokios istorijos tik atskleidžia, kokia sudėtinga, daugiasluoksnė Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorija. Ji nėra patogi Vladimiro Putino Rusijai, kur kasmet karštai minima pergalė Antrajame pasauliniame kare.
Nors bandymų garsiau kalbėti apie tamsiuosius istorijos puslapius būta, o 2015 metais Maskvoje buvo atidarytas Gulago istorijos muziejus, oficialiame naratyve vietos J.Stalino laikų valymams ir žudynėms nėra.
J.Račinskis: „Problema – tai, kad V.Putinas negali pripažinti, jog valstybė gali būti nusikaltėliška.“
Pasak to paties A.Žukovo, šalies mokykliniuose vadovėliuose kalbama ne apie „nusikaltimus“, o apie „klaidas“.
Jis mano, kad politinių represijų aukas Rusijos valdžia laiko labiau nei žudynių, o cunamių ar žemės drebėjimų – gamtinių nelaimių – aukomis.
Antai ir dabar kai kurie sąraše esančių žmonių giminaičiai vis kreipiasi į Rusijos valdžią, kad ši išimtų duomenų bazę iš interneto. O nacionalistinės Liberalų demokratų partijos narys jau pareiškė, kad pavardžių paskelbimas pažeidė įstatymus.
„Problema – ne tai, kad V.Putinas neva pateisina J.Staliną. Taip nėra – jis kartais net pasmerkia to laikotarpio nusikaltimus, – sako J.Račinskis. – Problema – tai, kad V.Putinas negali pripažinti, jog valstybė gali būti nusikaltėliška.“
A.Žukovas sutinka. Nors daugelio NKVD budelių jau nebėra tarp gyvųjų, tikslas – ne pradėti kokius nors tyrimus, o „pripažinti, kad ta organizacija buvo nusikaltėliška, kaip ir visa to meto bolševikinė valstybė“.
