Eilėraštyje, pavadintame „Kas turi būti pasakyta“, Izraelis apibūdinamas kaip „atpažįstamo pavojaus priežastis“, o skaitytojai kviečiami „primygtinai raginti Izraelį atsisakyti jėgos“.
G.Grassas taip pat išreiškė savo poziciją, kad tiek Izraelio, tiek Irano branduolinius objektus nuolat ir netrukdomai turėtų prižiūrėti tarptautinė institucija.
Minėtas eilėraštis išspausdintas ir JAV bei kai kuriuose kituose Europos laikraščiuose.
G.Grassas eilėraštyje taip pat teigia, kad pirmasis Izraelio smūgis „sunaikintų rėksnio prispaustus Irano žmones“. Žodžiu „rėksnys“ omenyje akivaizdžiai turimas Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas. Nobelio premijos laureatas pažymi, kad jam „iki gyvo kaulo įgriso Vakarų veidmainystė“.
Eilėraštyje kritikuojama ir Vokietija dėl neseniai Izraeliui parduoto povandeninio laivo, teigiant, kad šis laivas gali „visas naikinančias kovines galvutes pasiųsti ten, kur net vienos atominės bombos egzistavimas nėra įrodytas“.
G.Grassas beveik pusę amžiaus laikytas vienu iškiliausių Vokietijos rašytojų.
Izraelio branduolinė galia kelia pavojų viso pasaulio taikai, kuri jau ir taip yra trapi.
„Kodėl aš tik dabar sakau, pasenęs ir rašydamas paskutiniu rašalu, kad Izraelio branduolinė galia kelia pavojų viso pasaulio taikai, kuri jau ir taip yra trapi?“ – rašo G.Grassas eilėraštyje.
2006 metais kilo skandalas, kai savo autobiografijoje G.Grassas atskleidė, kad per Antrąjį pasaulinį karą, būdamas 17-os, savanoriavo koviniame „Waffen-SS“ dalinyje. Dėl šio ilgai slėpto fakto rašytojas buvo kritikuojamas ir kaltinamas veidmainiavimu savo literatūrinėje karjeroje.
Trečiadienį išspausdintas rašytojo eilėraštis taip pat netruko sulaukti kritikos, o Izraelio atstovai jam prilipdė antisemito etiketę.
