Aukštas šviesiaplaukis 33 metų ultradešiniųjų pažiūrų ekstremistas veriančiu mėlynų akių žvilgsniu prisipažino pernai liepos 22 dieną nužudęs 77 žmones, kai detonavo sprogmenų prikrautą automobilį prie vyriausybinių pastatų Osle, o vėliau šaudė į jaunuolius, susirinkusius į valdančiosios Darbo partijos stovyklą vienoje ežero saloje netoli Norvegijos sostinės.
Šios žudynės buvo „prevencinė ataka prieš valstybės išdavikus“, kaltus dėl „etninio valymo“, palaikant multikultūrinę visuomenę, A.B.Breivikas sakė teismui per vasarį vykusį posėdį.
A.B.Breivikas gimė 1979 metų vasario 13 dieną ramioje ir turtingoje Norvegijoje. Jam augant niekas iš aplinkinių neįtarė, kuo vieną dieną virs šis vaikas.
Jis pasakojo, kad jo vaikystė buvo niekuo neišsiskirianti: tėvas dirbo diplomatu, o motina slauge, tačiau jiedu išsiskyrė, kai A.B.Breivikui tebuvo vieneri metai.
„Turėjau privilegiją augti supamas atsakingų ir protingų žmonių“, – jis rašo savo 1 500 puslapių manifeste, paskelbtame internete prieš pat žudynes.
A.B.Breivikas pasakojo, kad buvo auginamas motinos šeimoje, priklausančioje vidurinei klasei, nepatirdavusiai finansinių problemų. Jis nurodė vienintelį trūkumą: „Turėjau aiškiai per daug laisvės.“
Tačiau vaikų gerovės tarnybos buvo susirūpinusios, kad jo globa gali būti nepakankama.
„Andersas pradėjo vengti bendravimo; tapo kažkiek susirūpinusiu pasyviu vaiku... su apsimestine nuginkluojančia šypsena“, – viena psichologė rašė, kai berniukui tebuvo ketveri.
„Būtų idealu, jeigu jis būtų perkeltas į stabilią globėjų šeimą“, – sakoma ekspertės ataskaitoje, kurią paviešino Norvegijos žiniasklaida.
Tačiau šis scenarijus neišsipildė. Maždaug tuo pačiu metu Anderso tėvui nepavyko pasiekti, kad sūnaus globa būtų perduota jam.
Po šio epizodo A.B.Breiviko vaikystė atrodė įprasta, be didesnių problemų.
„Vaikystėje jis buvo eilinis berniukas, tačiau nelinkęs bendrauti. Tuo metu jis nesidomėjo politika“, – jo tėvas sakė Norvegijos žiniasklaidai.
Diplomatas nutraukė visus ryšius su sūnumi, kai jam buvo apie 15 metų – tikriausiai kai hiphopo kultūra susižavėjęs Andersas buvo užkluptas rašinėjantis grafičius ant sienų.
Jo seni draugai Andersą vadina uždaru žmogumi, kuriam kai kada būdavo sunku rasti vietą pasaulyje. Pasak jų, A.B.Breivikas visai nebuvo lyderis iš prigimties, kuriuo stengiasi rodytis.
Būdamas 18 metų, Andersas metė vidurinę mokyklą, negavęs diplomo – esą siekdamas karjeros politikoje.
1999 metais jis įstojo į populistinę dešiniąją Pažangos partiją, nusistačiusią prieš imigraciją, ir aktyviai veikė jos vietinėje jaunimo kuopelėje.
Šią partiją Andersas paliko 2006 metais, o vėliau rašė viename interneto forume, kad šis judėjimas jam pasirodė esantis per daug atviras „multikultūriniams reikalavimams“ ir „savižudiškoms humanizmo idėjoms“.
Nors reikšdamasis internete A.B.Breivikas akivaizdžiai kritikavo islamą, multikultūralizmą ir marksizmą, jis save laikė „ramiu žmogumi ir gana tolerantiškus daugeliu klausimų“.
„Dėl fakto, kad dešimtmečius buvau indoktrinuojamas multikultūrizmo, jaučiu, kad turiu pabrėžti, jok iš tiesų nesu rasistas ir niekada juo nebuvau“, – rašė jis.
„Tapti skustagalviu manęs niekada neviliojo. Jų aprangos stilius ir muzikinis skonis man buvo nepatrauklus; galvojau, kad jie per daug radikalūs“, – pridūrė A.B.Breivikas, tvirtindamas, kad „būdamas jaunesnis turėjo dešimtis draugų nenorvegų“.
Savo charakteristikoje socialiniame tinkle „Facebook profile“ A.B.Breivikas nurodė esantis „konservatyvių pažiūrų“, „krikščionis“, besidomintis medžiokle ir kompiuteriniais žaidimais, tokiais kaip „World of Warcraft“ ir „Modern Warfare 2“, kurie, kaip jis vėliau atskleidė, padėjo jam treniruotis prieš kruvinus išpuolius.
Pernai liepos 22 dieną jis netoli Oslo esančioje Utiojos saloje ilgiau nei valandą metodiškai šaudė į žmones ir 69 iš jų nužudė – daugiausiai paauglius.
Manoma, jog A.B.Breiviko išpuolis Utiojoje buvo daugiausiai aukų nusinešusi kada nors vieno šaulių ginklais ginkluoto vieno žmogaus ataka.
Anksčiau tą pačią dieną aštuoni žmonės žuvo, kai A.B.Breivikas detonavo sprogmenų prikrautą automobilį, paliktą prie vyriausybinių pastatų Oslo centre.
Ekstremistas pareiškė, kad jo veiksmai buvo „žiaurūs, bet būtini“ ir kad šį planą jis rezgė ne vienus metus ir įgyvendino jį vienas.
Kai nurodoma jo manifeste, A.B.Breivikas savo ideologinį „kryžiaus žygį“ pradėjo 2002 metais, būdamas Tamplierių riterių ordino nariu, nors šios organizacijos egzistavimo policijai nepavyko patvirtinti.
Savo planus jis pradėjo įgyvendinti 2009 metų pabaigoje, kruopščiai organizuodamas kruviniausius išpuolius Norvegijoje po Antrojo pasaulinio karo, uoliai rūpindamasis, kad nesukeltų jokių įtarimų.
Jis tapo tipišku „vienišu vilku“, gyvenusiu uždarą gyvenimą bute su savo motina, o vėliau išsinuomojusiu vieną ūkį ir tokiu būdu įgijusiam teisę pirkti didelius kiekius trąšų, kurias jis naudojo sprogmenims gaminti.
„Man jis atrodė kaip eilinis vaikinas. Jis lengvai galėjo likti nepastebėtas, – sakė vienas buvęs A.B.Breiviko kaimynas. – Tvarkingas norvegas, kurio niekas neįtartų.“
Pernai teismo nurodymu atliktos pirmosios psichiatrijos ekspertizės autoriai nustatė, kad A.B.Breivikas kenčia nuo „paranoidinės schizofrenijos“, todėl esąs nepakaltinamas.
Jeigu ši diagnozė būtų buvusi patvirtinta, A.B.Breivikas veikiausiai būtų atsidūręs uždaroje psichiatrijos klinikoje – galbūt net visam gyvenimui.
Tačiau antrosios ekspertizės išvadose buvo nurodyta, kad A.B.Breivikas yra sveiko proto, todėl jam gali būti skirta laisvės atėmimo bausmė kalėjime.
Pats A.B.Breivikas yra sakęs, kad būti pasiųstam į psichiatrijos kliniką jam būtų „blogiau už mirtį“.
Pasak advokatų, kaltinamasis reikalavo pripažinti jį esantį sveiko proto, kad nebūtų pakenkta jo politinei žiniai, išdėstytai anksčiau paskelbtame ideologiniame manifeste.
