Persikėlimas į mišką
„MediaZone“ Adamas pasakojo, kad pasirinkimas išsikelti gyventi į mišką nebuvo lengvas.
„Turėjau pasirinkimą – arba eisiu į parduotuvę, o tada mane už rankos pačiupę nuveš į karinės registracijos ir šaukimo skyrių, arba būsiu ne itin patogiomis sąlygomis miške, bet laisvas. Tai nebuvo visai lengvas sprendimas“, – prisipažįsta jis.
Pastaruosius kelerius metus vyras dažnai važiuodavo stovyklauti, taigi gyvenimas gamtoje jam nebuvo naujiena.
„Man patinka kokios nors išvykos, panašūs dalykai. Mes su žmona dažnai kur nors keliaudavome laisvalaikiu ar per atostogas“, – pasakoja Adamas.
Kodėl neišvyko iš Rusijos?
IT specialistas prisimena, kad žinia apie mobilizaciją jį sukrėtė. Tuomet Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė, kad iš viso bus mobilizuota 300 tūkst. vyrų.
Du Adamo kolegos netrukus po mobilizacijos pradžios paskelbimo išvyko į Vidurinę Aziją, tačiau pats Adamas nenorėjo palikti Rusijos. Pirmiausia, sako jis, užsienyje neturi pažįstamų ir giminių, todėl išvykimas smarkiai paveiktų jo asmeninį biudžetą.
„Antras dalykas – ir draugai, ir giminės yra čia“, – sako jis ir priduria supratęs, kad neturi išvykti, o kaip tik stengtis padėti tiems, kurie lieka Rusijoje, ir tikėtis, kad situacija pasikeis. Be to, jis nenorėjo palikti savo gimtinės.
Vyro giminaičiai ir kolegos žino, kad jis gyvena miške ir jį palaiko dėl tokio sprendimo. Jis prisipažįsta, kad be žmonos palaikymo nebūtų įvykę net pusė to, kas buvo suplanuota.
Dirba miške
Pasiruošimas kelionei į mišką Adamui užtruko apie savaitę. Jis iš ankstesnių stovyklavimų jau turėjo daug reikalingų įrankių: grandininį pjūklą, paprastą pjūklą, kirvį, modemą, anteną ir kt. Savo turimą įrankių „arsenalą“ jis papildė saulės baterijomis.
„Daugiau ar mažiau domėjausi šia technologija. Tad man buvo lengviau suprasti, ką reikia pirkti, kokius komponentus, nes jei nieko nesuprasčiau, greičiausiai nusipirkčiau netinkamą įrangą arba tokią, kuri tiesiog nesuderinama tarpusavyje. Ji veiktų ne taip efektyviai“, – pasakoja jis.
Prie miško nutiesto asfaltuoto kelio pakraštyje Adamas su žmona įkūrė maisto produktų sandėlį. Juo tapo didelė šiukšlių dėžė, į kurią sudėtos maisto atsargos – konservai, arbata, kava, cukrus. Netoli nuo čia galima pasistatyti automobilį. Bet, kaip pasakoja vyras, kol kas jos niekas nelankė ir jis verčiasi tuo, ką čia atsivežė pirmu kartu.
„Aš ten nueinu tikrai kaip į parduotuvę. Jei neskubu, prie šio konteinerio užtrunku apie valandą. Ramiai nueinu, pasiimu tam tikrą kiekį produktų, įsidedu juos į kuprinę ir grįžtu atgal“, – sako vyras.
Miške jis pasistatė dvi palapines: vieną – miegui, kitą – darbui. „Biuras“, kaip jis jį vadina, yra už trijų minučių kelio pėsčiomis nuo tos vietos, kur Adamas miega. Ant pušies jis pritaisė anteną, kuri leidžia turėti gana neblogą interneto ryšį.
Nori pasistatyti namą
Adamas paprastai keliasi apie septintą valandą ryto. „Tuo metu kažkur pradeda švisti, čiulbėti paukščiai. Jie mane pažadina, tiesą sakant, toks natūralus žadintuvas“, – sako jis.
Vyras pasakoja, kad jo mėgstamiausias patiekalas – avižiniai dribsniai su džiovintomis slyvomis, razinomis, galbūt kondensuotu pienu arba grietinėle su cukrumi. Jis paprastai gamina maistą naudodamas dujų balioną. Maistui gaminti ir gerti jis naudoja lietaus vandenį, kuris kaupiasi ant miške ištiesto plastikinio tento.
Eidamas į tualetą jis mažu kastuvėliu išsikasa duobutę, o nusilengvinęs į ją – vėl užkasa.
„Ekologiškas tualetas“, – pasakoja Adamas.
Jis dirba aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę, o laisvalaikiu įrenginėja savo miško būstą.
„Noriu pastatyti ką nors rimtesnio, ne palapinę, gal kokio nors tipo namą. O tam man reikia įsigyti statybinių medžiagų“, – aiškina jis, bet prisipažįsta, kad neturi darbo statybose patirties, tad visko mokosi žiūrėdamas vaizdo įrašus internete.
Kova su nerimu ir stresu
Gyvendamas miške Adamas nesutinka kitų žmonių.
„Viskas gerai“, – taip jis apibūdina savo, kaip atsiskyrėlio, jausmus.
Jis sako, kad galbūt tai lemia sritis, kurioje jis dirba, mat, kaip pats pasakoja, IT srityje daug introvertiškų savybių žmonių, kurie nedega dideliu noru bendrauti.
„Bet, žinoma, norėčiau pamatyti savo draugus, žmoną“, – atvirauja vyras.
Adamas pasakoja, kad gyvenimas miške reikalauja daug fizinio judėjimo, o tai padeda susidoroti su karo naujienų srautu, stresu.
Jis prisipažįsta, kad maždaug po savaitės jo aplankyti ketina atvykti žmona. Jiedu nesimatė apie mėnesį laiko, o Adamas jau dabar turi sąrašą, ko jam reikia atgabenti į naujuosius namus miške – tai saldumynai.
Su savimi jis turi tris pirmosios pagalbos rinkinius, tačiau patys vyras sako, kad nors miške susižeisti lengva, tačiau jis jokių žaizdų dar neturi: „Ačiū Dievui, dar nieko nepanaudojau.“
Jis įsitikinęs, kad dabar mobilizuotiems rusams kur kas blogiau nei jam: „Žmonės patenka į tuos mokomuosius dalinius, o ten jie būna kažkokiomis visiškai laukinėmis sąlygomis. Tikriausiai blogesnėmis nei dabar aš. Be to, neaišku, kodėl tu ten esi. Mes, žinoma, nieko neginam, bet puolame. Ir tai labai liūdna.“
Artėja žiema
Adamas abejoja, ar kas nors gali jį surasti miške, kur jis slepiasi, nors kartais jis kūrena laužą ir naudoja benzininį pjūklą.
„Aš jau žinau šias vietas, prisimenu kai kuriuos medžius. O žmogui, kuris čia niekada nėra buvęs, daug sunkiau“, – svarsto nuo mobilizacijos pasislėpęs vyras.
Jis sako, kad jo viešnagė miške užsitęs. Adamas jau pasiruošė malkų atsargų, ieško tinkamos palapinės žiemai.
„Kai čia persikėliau, galvojau, pabūsiu nors mėnesį, o ten, ko gero, arba mobilizacija baigsis, arba ką nors sugalvosiu. Tiesą sakant, tikslaus plano nebuvo. Tikėjausi maždaug mėnesio. Mėnuo ir baigėsi. Dabar, atsižvelgiant į naujausias žinias... Apskritai, gali būti, kad aš ir toliau čia būsiu“, – atvirauja vyras.
