Jis pusiau juokais, pusiau rimtai rašo: „Ačiū Dievui už Vokietiją.“ Ir priduria, kad XX amžiuje tokių padėkų pasaulis išgirsdavo labai retai.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui JAV iždo sekretorius Henry Morgenthay pareiškė, kad vienintelis atsakymas į „Vokietijos klausimą“ gali būti šios šalies pramonės sunaikinimas.
Prancūzas rašytojas Francois Mauriacas savo ruožtu pasveikino Vokietijos padalijimą ir pajuokavo: „Taip myliu Vokietiją, kad dabar gali džiaugtis, jog jos jau dvi.“
Kai 1990 metais pradėjo aiškėti, kad Vokietija vėl bus viena, į susitikimą sukviesti britų intelektualai . nusprendė aptarti vokišką tautinį charakterį. Margaret Thatcher patarėjas vardijo: „Jie agresyvūs, ryžtingi, egocentriški, nepilnavertiškumo komplekso apimti sentimentalūs chuliganai.“
Žino, kur gali nuvesti demagogija
Bet, anot G.Rachmano, praėjus trims dešimtmečiams šiuos stereotipus galima ne tik išmesti į šiukšliadėžę, kiek pradėti taikyti ne Vokietijai, o Jungtinei Karalystei ar JAV. Esą būtent šiose šalyse politika vis agresyvesnė ir kupinesnė panikos.
„Šiandien jau būtent Vokietiją ir gyvenimą Vokietijoje dera apibūdinti savybėmis, kurias britai dažnai priskiria sau – ramybė, susilaikymas, racionalumas ir kompromisų paieškos“, – pastebi apžvalgininkas.
Dramatiškų pokyčių ar opozicijos pastangų paralyžiuoti vyriausybės darbą – tai vyksta JAV – nelaukiama.
Geriausias pavyzdys – ką tik įvykę Bundestago rinkimai ir tai, kas vyksta po jų. Kova buvo atkakli, bet pralaimėjusi Krikščionių demokratų sąjunga nesėkmę priėmė garbingai – niekas nebandė aiškinti apie sukčiavimą, niekas nevadino oponentų šiukšlėmis ir negąsdino mirtinu pavojumi Vokietijai.
Derybos tik įsibėgėja, bet beveik neabejojama, kad pirmą kartą nuo 2005 metų valdančiojoje koalicijoje dominuos socialdemokratai. Tiesa, dramatiškų pokyčių ar opozicijos pastangų paralyžiuoti vyriausybės darbą – tai vyksta JAV – nelaukiama.
Tikėtinas naujasis kancleris, socdemų vedlys Olafas Scholzas į rinkimus kaip tik ėjo mojuodamas tęstinumo vėliava. O rinkėjai įvertino jo „tylią povyzą, ilgametę patirtį ir pragmatiškumą“ – kitaip tariant, O.Scholzą apdovanojo kaip natūralų Angelos Merkel įpėdinį.
„Sutikite, kad visiškai kitokie – Boriso Johnsono ar Donaldo Trumpo portretai“, – rašo G.Rachmanas.
Jo įsitikinimu, toks apsikeitimas vaidmenimis nėra tiesiog istorijos grimasa – tai istorijos produktas: „Nežinau nė vienos kitos šalies, kuri sostinės širdyje būtų pastačiusi paminklą didžiausiai nacionalinei gėdai.“
„Holokausto memorialas Berlyne įrengtas prie Brandenburgo vartų. Jis yra šiuolaikinės Vokietijos ryžto pripažinti nacizmo siaubus ir išmokti praeities pamokas simbolis“, – pabrėžia G.Rachmanas.
Apžvalgininkas mano, kad svarbiausių Vokietijos partijų atstovai žino, kur veda ar gali nuvesti demagogija, todėl yra alergiški lyderio kulto fenomenui – nė vienas kandidatas kaip D.Trumpas nesigiria, kad gali vienas viską sutvarkyti, ir neragina „uždaryti“ oponentų.
Per rinkimų debatus partijų lyderiai elgėsi pagarbiai ir nesiautėjo – jie žino, kad politika yra rimtas reikalas. Europoje puikiai žinoma, kad Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris ypač blogai vertina britų premjerą B.Johnsoną, nes mano, jog pastarasis politikoje tiesiog žaidžia.
Radikalai tik bando kelti bangas, bet centras laikosi
Aišku, rašo G.Rachmanas, moderni Vokietija nėra visiškai atspari politiniam ekstremizmui. Praėjusiais metais antivakserių ir radikalų minia nesėkmingai pabandė šturmuoti Reichstagą.
Ekstremizmo banga kilo 2015 metais, pačiame migrantų krizės epogėjuje, kai A.Merkel nusprendė įleisti į šalį daugiau nei 1 mln. migrantų ir pabėgėlių. Per 2017-ųjų rinkimus atmosfera buvo išties slogi – radikali partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pirmą kartą pateko į Bundestagą.
Tačiau per šių metų rinkimus tiek kraštutiniai kairieji, tiek radikalieji dešinieji prarado balsų, tad politinis centras Vokietijoje net sustiprėjo. AfD vis dar yra galinga jėga Vokietijos rytuose, bet nacionaliniu mastu nieko taip ir nenuveikia.
„Vokietija ir kitos didelės Vakarų šalys skiriasi tuo, kad aukštas imigracijos lygis nepakeitė centro dešiniųjų stovyklos. Trumpas į valdžią atėjo žadėdamas pastatyti barjerą pasienyje su Meksika.
Rugpjūtį Vokietijos federalinės darbo agentūros vadovas pareiškė, kad šalies darbo jėga sensta, o tai reiškia, jog kasmet reiktų priimti po 400 tūkst. imigrantų – kitaip darbuotojų pradėtų trūkti.
Johnsonas laimėjo „Brexit“ referendumą žadėdamas „susigrąžinti“ Jungtinės Karalystės sienų ir įstatymų kontrolę, o Prancūzijoje dešiniųjų kandidatu į prezidentus norintis tapti Michelis Barnier paragino paskelbti visos imigracijos į ES moratoriumą.
Galiausiai prancūzų kraštutinių dešiniųjų žvaigždė Ericas Zemmouras grasina išvaryti iš šalies 2 mln. žmonių“, – vardija G.Rachmanas.
Vokietijos vyriausybė, priešingai, nuosekliai remia imigraciją. Rugpjūtį federalinės darbo agentūros vadovas pareiškė, kad šalies darbo jėga sensta, o tai reiškia, jog kasmet reiktų priimti po 400 tūkst. imigrantų – kitaip darbuotojų pradėtų trūkti. Šias mintis pasmerkė tik AfD.
„Svarbiausia, kad politinio centro galia nereiškia tylos debatų fronte. Prireiks mėnesių, kol bus suformuota koalicija – bus sunku suderinti skirtingus žaliųjų, Laisvųjų demokratų partijos ir socialdemokratų požiūrius.
Bet vien koalicijos suformavimo poreikis slopina politinį susiskaldymą ir opozicijos demonizavimą, kuris tapo įprastu anglosferoje. XXI amžiuje Vokietija vėl yra išskirtinė valstybė – bet šįkart viskas gerai“, – mano G.Rachmanas.
