Du broliai, Arkadijus ir Borisas, augdami Leningrade lankė kovos menų pamokas. Ne su bet kuo, o su būsimuoju Rusijos prezidentu – Vladimiru Putinu.
Draugystė laikui bėgant neišblėso, o augant Putino politinei įtakai, augo ir Rotenbergų turtai. Nemaža dalimi dėl pelningų valstybinių užsakymų, gautų valdant vaikystės draugui, jų turtai išaugo iki milijardų.
Tačiau kai Rusija 2014 m. įsiveržė į Ukrainą, Rotenbergų glaudūs ryšiai su senu sparingo partneriu į brolius atkreipė dėmesį, kurio jiems turbūt nesinorėjo. Valdydami didelį kiekį turto užsienyje, broliai ėmėsi visų įmanomų priemonių paslėpti savo pėdas nuo Vakarų akių.
O slėpti jie tikrai turėjo ką. Nes net po dešimtmečio, žurnalas „Forbes“ vertina jų turtus beveik 5 milijardais dolerių.
Kol Putino invazija ir toliau žudo Ukrainos žmones bei naikina jos žemes, o galingiausios pasaulio valstybės toliau taikosi į Kremliui padedančių oligarchų kišenes, klausimas, kaip dviem V.Putino artimo rato nariams pavyko išvengti rimtų pasekmių, tampa kaip niekad aktualus.
Nutekėję elektroniniai laiškai atskleidžia esminį vaidmenį, kurį atliko Vakarų teisininkai, bankininkai ir verslo paslaugų teikėjai, padėdami Rotenbergams apsaugoti savo didžiulius turtus.
Daugiau nei 50 000 dokumentų ir el. laiškų, išsiųstų 2013–2020 m., pakliuvo į rankas žurnalistams iš „IStories“, OCCRP ir dar 14 kitų žiniasklaidos priemonių.
Serija koordinuotų tyrimų, pavadintų Rotenberg Files, atskleidžia, kaip turto vystytojai neįmanoma pavertė įmanoma. Esminis žaidėjas – 50-ies maskvietis verslininkas Maksimas Viktorovas, kurio įmonė ir advokatų kontora suvaidino lemiamą vaidmenį koordinuojant Rotenbergų pasaulinius reikalus po to, kai šiems buvo pritaikytos sankcijos.
Ir nors viešumoje M.Viktorovą buvo galima pamatyti nebent besididžiuojantį savo retų itališkų smuikų kolekcija, už uždarų durų jis kūrė visai ne muziką.
Praėjus keliems mėnesiams po to, kai 2014 metais broliams buvo pritaikytos sankcijos, Viktorovas gavo tiesioginį Boriso sūnaus Romano nurodymą: „Reikia aptarti ir parengti dokumentus“, – rašė jis.
Prie el. laiško buvo pridėta atmintinė, pažymėta aiškiu prierašu: „TIKSLAS: panaikinti sankcijas“.
Toliau aprašomas sudėtingas įmonės restruktūrizavimo planas, kuriuo siekiama išsaugoti brolių Rotenbergų akcijų dalį Helsinkio Halli – pagrindinėje Suomijos arenoje.
Planas turėjo būti vykdomas visiškai slaptai: „Šiuos dokumentus turėtų ruošti patikimas teisininkas ir niekas kitas neturėtų žinoti apie jų egzistavimą“, – rašoma atmintinėje.
Atrodo, kad ši schema buvo sėkminga: Rotenbergų šeima daugelį metų sugebėjo išlaikyti savo dalį arenoje per Boriso sūnų Romaną. (Turtas buvo užšaldytas tik pernai – po to, kai Romanui taip pat buvo pritaikytos sankcijos).
Nutekėjusių duomenų archyvas parodo, kaip įmonės buvo kilnojamos iš vienos valstybės į kitą, kaip per šachmatų lentą, banko sąskaitos atsidarinėjo taip greitai, kaip buvo ir uždaromos, o įmonių savininkai keitėsi kaskart įvedant sankcijas naujiems subjektams.
Kai sankcijas taikančios institucijos pateikdavo užklausą apie įmonių savininkus, Viktorovas su komanda, pasinaudodami patikimais verslo valdymo paslaugų teikėjais, perkeldavo Rotenbergų įmones į mažiau priekabias jurisdikcijas. Rusijoje jo „Evocorp Management Company LLC“ valdė kai kuriuos vertingus brolių turtus po to, kai jų kontrolė buvo perkelta į slaptumo skraiste apgaubtus investicinius fondus, kuriuos Viktorovas vaizdavo kaip savo nuosavybę.
Galiausiai, gauti duomenys atskleidžia, kaip įvairios trečiosios šalys, įskaitant net tokius asmenis kaip Boriso Rotenbergo apsauginiu dirbęs vyriškis ir 36-erių kosmetologė iš Latvijos, kuri taip pat galimai yra Arkadijaus Rotenbergo mylimoji, perėmė kai kurių vertingų brolių turtų nuosavybę.
Viktorovo tegimu, nei jis, nei jokia jo įmonė niekada nepažeidė jokių įstatymų, „ypač JAV ir ES sankcijų įstatymų“. Jis apibūdino žurnalistų išvadas kaip „klaidingas“ ir teigė, kad jo įmonės valdomų fondų akcininkai nėra asmenys, kuriems taikomos sankcijos.
Borisas ir Arkadijus Rotenbergai bei jų šeimos nariai į elektroniniu paštu išsiųstus klausimus neatsakė.
Jungtinėje Karalystėje įsikūrusio Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto Finansinių nusikaltimų ir saugumo studijų centro direktorius Tomas Keatinge'as, sako, kad silpnas sankcijų vykdymo priežiūros institutas lėmė, jog turto perėmimas iš turtingųjų, kuriems taikomos sankcijos, nekelia didelės rizikos ir yra labai pelninga.
„Atlygis labai dažnai yra to vertas. Matome labai mažai atvejų, kai į sankcijų sąrašus yra papildomai įtraukiami pavieniai asmenys, ką jau kalbėti apie jų nuteisimą dėl pagalbos apeinant sankcijas. Kad pakeistume tą požiūrį, reikia galvų, pamautų ant stulpų“, – Keatinge’as komentavo OCCRP.
Nepageidaujamas dėmesys
Viena iš situacijų, pareikalavusių Viktorovo ir jo kolegų dėmesio, buvo nemalonus sankcijas taikančių institucijų iš ofšorinių jurisdikcijų dėmesys ir klausimai apie Rotenbergų turtus. Tarp jurisdikcijų, kuriose Viktorovo veikla sulaukė padidinto dėmesio – ir Didžiosios Britanijos Mergelių salos, jurisdikcija, kuri negarsėja agresyvia kontrole įmonių atžvilgiu.
2016 metais didelei daliai Rotenbergų finansinės imperijos kilo pavojus, kai Mergelių salų priežiūros institucijos pradėjo reikalauti, kad verslo paslaugų teikėjai nustotų bendradarbiauti su bet kokiomis įmonėmis, priklausančiomis JAV sankcionuotiems asmenims.
Panamoje registruota bendrovė ILS Legal Services S.A., kuri kartu su Viktorovu dirbo sprendžiant Rotenbergų reikalus, išsiuntė pavojaus signalą.
„Turime rimtą problemą“, – rašė ILS elektroniniame laiške Elenai Ruziak, Rotenbergo darbuotojai, glaudžiai bendradarbiavusiai su Viktorovu.
ILS pranešė Ruziak, kad Mergelių salų institucijos prašo atskleisti mažiausiai 18 Rotenbergams ar jų tarpininkams priklausančių įmonių tikrųjų savininkų tapatybes.
„Matyt, Mergelių salių finansinio sektoriaus priežiūros institucijos įpareigoja salų paslaugų teikėjus pasitraukti iš įmonių, kurių [galutinis tikrasis savininkas] yra įtrauktas į... (JAV sankcijas)“, – rašė ILS.
Nurodydama brolius ir jų inicialus, ILS el. laiške išvardijo „BR įmones“, dėl kurių kilo ginčas, ir paaiškino, kad „AR priklausančioms įmonėms“ galiojo „papildoma ES sankcijų komplikacija“. (Nors abiem broliams 2016 m. buvo taikomos JAV sankcijos, tik Arkadijus tuo metu buvo įtrauktas į ES juodąjį sąrašą.)
Tačiau Arkadijaus paminėjimas sukėlė stiprų atsaką.
Iš pažiūros sunerimusi Ruziak žaibiškai atsakė: „Čia viskas BR!!!!!!!!!!!!!“
Neaišku, ar tai reiškė, kad visos įmonės tikrai priklausė Borisui, ar ji siekė sumėtyti pėdas. Bet kuriuo atveju ILS atsakymas buvo greitas ir su atgaila: „Atsiprašau, taip, BR. Viskas apie BR. Jau sukamės kaip gyvatė ant šakutės.“
Borisas taip pat būtų turėjęs pagrindo sunerimti: nutekinti dokumentai ir žurnalistų gauti įmonių dokumentai rodo, kad šios bendrovės valdė kai kuriuos brangiausius jo turtus, įskaitant prabangią jachtą „Rahil“ ir bent 6 nekilnojamojo turto objektus pietryčių Prancūzijoje.
„Mes sprendėme šį klausimą pastarąsias 10 dienų, bandydami rasti sprendimą“, – rašė ILS.
Siekdama susidoroti su naujais reglamentais, ILS pasiūlė pažįstamą sprendimą: pakeisti Rotenbergus įgaliotiniais, kurie pasirašytų patikos aktus, leidžiančius jiems prisistatyti kaip galutiniams įmonių savininkams, o tada valdžios institucijoms perduoti menamų savininkų vardus.
„Galime įvardinti kokį nors patikimą asmenį kaip nominalųjį [tikslųjį savininką] ir išduoti patikos deklaraciją Rotenbergo naudai“, – rašė ILS.
Po to, kai Ruziak persiuntė pasiūlymą Viktorovui, jis pritarė idėjai: „Sutinku“.
Laiške Viktorovui Ruziak, kaip vieną iš pretendentų pasiūlė Aleksandrą Kozlovą, dirbusį Rotenbergo asmens sargybiniu, tačiau pažymėjo, kad jo ryšiai su kitomis oligarcho įmonėmis, įskaitant bendrovę Frasgo Holding Corp, reiškia, kad jis nėra idealus kandidatas.
„Galvojau apie Sašką [Aleksandrą] Kozlovą, bet dėl visų tų Frasgos [reikalų] tai atrodo nepatikimai :((((((((()“, – rašė Ruziak, baigdama savo el. laišką 13 liūdnų veidukų).
Nepaisant to, registro duomenys rodo, kad Kozlovas iš tiesų buvo pripažintas bent vienos iš Mergelių salų įmonių tikruoju savininku. Pavyzdžiui, Medexlite Limited, kuriai priklausė kita prabangi jachta „Rahil“.
Remiantis Latvijos nekilnojamojo turto registru, du butai Rygos centre buvo perleisti iš Rotenbergų Mergelių salų įmonės Narcius Investments Limited ir įregistruoti Ruziak vardu.
Aštuonios iš 18 Mergelių salose registruotų įmonių, paminėtų ILS el. laiške, galiausiai buvo likviduotos, o dvi perkeltos į Kiprą.
ILS, Ruziak ir Kozlovas neatsakė į žurnalistų el. paštu išsiųstus klausimus.
Buvusi JAV iždo departamento pareigūnė Irene Kenyon Kiprą apibūdina kaip „dar vienas Britų Mergelių salas“ rusams. Anot pašnekovės, tai buvo „jų maža juodoji dėžė, kur jie gali registruoti ir paslėpti turtą“.
Nutekėję duomenys neparodo, kas buvo padaryta su likusiomis BMS įmonėmis. Tačiau puikiai atskleidžia kitą problemą, iškilusią dėl JAV sankcijų Borisui Rotenbergui: galimybę atlikti bankines operacijas su žmona.
Iš banko į banką
1997 m. Prancūzijos bankas „Société Générale“ įkūrė filialą itin turtingoje Monako kunigaikštystėje. Šis biuras nesidrovi savo klientų ir didžiuojasi aptarnaudamas „aukštos vertės“ klientus, siūlydamas įvairias Monako teisės ekspertų, „turto inžinierių“ ir kitų specialistų paslaugas.
Toks bankas atrodytų kaip puiki vieta Rotenbergui laikyti turtą. Ir iš tiesų, nutekintuose el. laiškuose matyti, kad Borisas Rotenbergas, jo žmona Karina ir dešimt jo įmonių turėjo sąskaitas Monako „Société Générale“.
Tačiau 2015 m. spalį, praėjus daugiau nei metams po JAV sankcijų Rotenbergui paskelbimo, banko Monako padalinio Rusijos skyriaus vadovė Viktorovui skirtame elektroniniame laiške pažymėjo, kad Rotenbergo žmona Karina yra JAV pilietė, o „JAV piliečiams uždrausta [dalyvauti] sandoriuose, kuriuose dalyvauja asmuo, kuriam taikomos sankcijos.“
Iš esmės, bankininkė tiesiog klausė, ar sankcijos, įvestos Borisui Rotenbergui draudžia jam siųsti pinigus jo paties žmonai.
„Kaip jūs interpretuojate OFAC taisykles, susijusias su ponios K. ROT JAV pilietybe?„Société Générale“, – paklausė ji Viktorovo, turėdama omenyje JAV iždo departamento padalinį, atsakingą už sankcijų įgyvendinimą.
„Būtume dėkingi, jei atsakytumėte mums pateikdami išsamius, argumentuotus ir dokumentais pagrįstus atsakymus“, – rašė ji.
Tiesą sakant, bankas jau buvo įšaldęs Rotenbergo sąskaitas. „Laukiame jūsų atsakymo“, – po poros dienų rašė banko pareigūnas. „Jūsų atsakymas leis mums apsvarstyti poziciją dėl banko užblokuotų [sic] sąskaitų.
Pirmosiomis kito mėnesio dienomis Viktorovas ir Sergejus Markovas, buvęs sovietų diplomatas, vėliau tapęs verslininku, kuris taip pat padėjo Rotenbergams, jau susirašinėjo su turto valdymo įmone, norinčia padėti „klientui“ rasti alternatyvias banko palsaugas.
„LJ Partnership“ – įmonė, tuo metu įsikūrusi Londone, skelbėsi kaip „pirmaujantis tarptautinis privatus šeimos biuras“, „atsakingas už diskretišką tam tikrų grupių aptarnavimą“.
Be to, kad įmonė skelbė siūlanti individualiems poreikiams pritaikytas konsultacijas dėl investavimo ir pagalbos kuriant „sausumoje bei jūroje“ veikiančias įmonių struktūras, ji siūlė tokias paslaugas, kaip „jachtų ir aviacijos užsakymas“, „fizinė apsauga“ ar „gyvenimo būdo bei kelionių administravimas“.
Ko Viktorovui ir Markovui iš tiesų reikėjo – tai pagalba kuo greičiau perkeliant Rotenbergų pinigus iš užšaldytų „Société Générale“ sąskaitų. „Klientas nori, kad darbas prasidėtų kuo greičiau“, – LJ Partnership vadovui rašė Markovas.
„LJ Partnership“ atsiuntė Markovui plano pasiūlymą. Už 70 000 svarų sterlingų (apie 100 tūkst. dolerių) mokesčių ir išlaidų, pridėjus papildomą 50 000 svarų (70 tūkst. dolerių) premiją, jei viskas klostysis gerai, bendrovė pasiūlė atstovauti „diskusijose su „Société Générale“ Monako padaliniu, siekiant atlaisvinti tam tikrą turtą“.
Kaip šio projekto „klientams“, „LJ Partnership“ neva atstovavo Viktorovo įmonei „Legal Intelligence Group Ltd“, o ne pačiam Rotenbergui, sukurdama tam tikrą tarpinę tarp turto valdymo įmonės ir sankcijų nubausto Rusijos milijardieriaus.
Operacija, vėliau pavadinta „Project Sun“, prasidėjo.
Pretenzijų prieš „Société Générale“ parengimui „LJ Partnership“ pasiūlė tarptautinę teisininkų kontorą “Charles Russell Speechlys LLP”. Pirmame laiške, teisininkų komanda pasiūlė galimą argumentą: „Panašu, kad SOCGEN [„Société Générale“] veiksmai blokuojant sąskaitas be jūsų kliento žinios ar sutikimo gali prilygti [jos] sutarčių [su juo] pažeidimui.“
Netrukus „Société Générale“ buvo persiųsta pora laiškų iš vieno kontoros advokatų Paryžiaus biure. Laiškuose išdėstytas „mūsų teisinės padėties supratimas“, – rašė „LJ Partnership“ vadovas. „Siunčiu jums juos juodraštyje, kad turėtume galimybę dar kartą neoficialiai aptarti šį klausimą ir pabandyti rasti sprendimą“, – pridūrė jis.
Laiškuose buvo paminėta, kad „2015 m. spalio mėn. mano klientai sužinojo, kad bankas įšaldė jų turtą... [dėl] Amerikos administracijos [pritaikytų] individualių priemonių ponui Borisui ROTENBERGUI“.
Jis tęsė dėstydamas, kad banko sprendimas pažeidžia banko ir jo klientų sudarytus susitarimus.
Be to, laiške nurodyta, kad Prancūzija, Monakas ar bet kuri ES valstybė narė nesiėmė jokių veiksmų prieš jo klientus – Borisą ir Kariną Rotenbergus bei penkias jų įmones. Advokatas teigė, kad pagal Prancūzijos ir Monako įstatymus „turto įšaldymo priemonės gali būti taikomos tik ministro sprendimu. Šioje byloje tokio nėra“.
Tuo tarpu „LJ Partnership“ toliau ieškojo naujo banko Rotenbergui. Jie pasiūlė daugybę variantų, įskaitant skolintojus Singapūre, Bahamų salose, Šveicarijoje ir Lichtenšteine.
Galiausiai buvo sudarytas sandoris su Liuksemburge įsikūrusiu banku „Banque Havilland S.A.“, prieštaringai vertinama elitine finansų įstaiga, priklausančia plačiu pažinčių ratu garsėjančiai Rowlandų šeimai.
Nutekintuose el. laiškuose išsamiai aprašoma, kaip LJ Partnership padėjo surengti Rotenbergo ir Rowlandų susitikimą Ženevoje. Tačiau susitikimas buvo atšauktas, o Markovas atsiprašė už „labai nepatogią“ situaciją.
2016 m. balandžio mėn. Monake buvo pasiūlyta suorganizuoti naują susitikimą. „LJ Partnership“ perdavė Rowlandų šeimos kvietimą susitikti jų jachtoje miesto uoste.
„Tai tobula“, – atsakė Markovas. „Klientas taip pat turi jachtą Monako uoste, todėl viskas turėtų būti sklandu. Markovas pridūrė, kad jis ir Maksimas Viktorovas taip pat atvyks į susitikimą sekmadienio vakarą.
Markovas OCCRP žurnalistams teigė, kad nėra „Boriso Rotenbergo bendražygis“ ir „niekada negavo iš jo jokių pinigų ir nevystė su juo verslo“. Taip pat jis sakė, kad su Viktorovu jau seniai buvo „draugai ir verslo partneriai“, ir teigė, kad jų bendravimas bei veikla buvo teisėti.
Atrodo, kad susitikimas praėjo gerai. „LJ Partnership“ netrukus patvirtino, kad „Banque Havilland“ yra pasirengęs priimti Rotenbergą: „Planas su banku bus pirmiausia atidaryti įmonės sąskaitą, o tada atidaryti asmenines sąskaitas, – rašė bendrovės vadovas. – Tai bus dviejų etapų procesas“.
Nutekėję duomenys rodo, kad „Banque Havilland“ sąskaitos buvo atidarytos Rotenbergo įmonėms Mergelių Salose, o Viktorovas buvo paskirtas jų teisiniu atstovu.
Mokėjimo instrukcijos patvirtina, kad 2017 m. Karina Rotenberg iš sąskaitos Maskvoje į savo „Banque Havilland“ sąskaitą dviem mokėjimais išsiuntė 500 000 eurų.
Banque Havilland atsiųstame komentare teigiama, kad bankas „visada laikėsi visų atitinkamų sankcijų šalyse, kuriose vykdome veiklą“, įskaitant JAV ir ES, ir atmetė „bet kokius įtarimus apie neteisėtus veiksmus arba teiginius, kad bankų paslaugos buvo teikiamos asmenims, kuriems taikomos sankcijos“.
Markovas sakė, kad bet koks verslas tarp Boriso Rotenbergo ir „Banque Havilland“ „būtų jų pačių reikalas ir visiškai teisėtas, laikantis deramo patikrinimo“.
Susisiekti su Rowlandais dėl komentarų nepavyko, o „Banque Havilland“ teigė negalintis komentuoti jų vardu.
Tačiau su „Société Générale“ įšaldytomis sąskaitomis viskas klostėsi ne taip sklandžiai.
Nors el. laiškuose teigiama, kad Prancūzijos bankas dalį Rotenbergo lėšų atlaisvino 2016 m. pradžioje, derybos dėl įšaldytų sąskaitų neapsiėjo be kliūčių. Advokatų kontora Charles Russell Speechlys, kurią prie procesų pajungė patys „LJ Partnership“, galiausiai pasitraukė iš projekto, nors tiksliai neaišku, kodėl. Nepavykus rasti naujų atstovų, „LJ Partnership“ taip pat pareiškė, kad turės pasitraukti.
„LJ Partnership“,dabar žinoma nauju „Alvarium“ vardu, neatsakė į el. paštu išsiųstus klausimus bei telefono skambučius. Charlesas Russellas Speechlysas neatsakė į prašymą pakomentuoti.
Galiausiai elektroniniuose laiškuose matyti, kad „Société Générale“ sutiko teikti Borisui Rotenbergui paslaugas griežtomis sąlygomis, įskaitant su žmona susietų sąskaitų neturėjimą.
„Société Générale“ teigė negalinti komentuoti šio atvejo dėl banko vidaus taisyklių.
Slapti ištekliai
Sankcijos prieš brolius Rotenbergus poveikį turėjo ne tik užsienyje, bet ir pačioje Rusijoje. Jos taip pat paskatino juos pertvarkyti kai kurias Rusijoje registruotas holdingo įmones siekiant didesnio slaptumo.
Specialieji investiciniai įrankiai pavadinimu ‘closed mutual funds’ (liet. uždarojo tipo savitarpio investiciniai fondai), Rusijoje trumpinami kaip ZPIF’ai, buvo naudojami šio turto valdymui. Šios finansinės struktūros, kurios, pagal Rusijos įstatymus, nėra laikomos juridiniais asmenimis, neprivalo atskleisti savo akcininkų, negali bankrutuoti ir jų turtas negali būti konfiskuotas, buvo valdomos Viktorovo ir jo komandos.
Užslėpta ZPIF’ų struktūra ir skylėtas Rusijos verslo registras reiškia, kad dažniausiai yra neįmanoma atskleisti, kam tiksliai priklauso šios finansinės struktūros ir kokius turtus jos valdo.
Tačiau nutekėjusiuose dokumentuose yra retas radinys: oficialūs susirinkimų protokolai iš sutikimo Centriniame Rusijos banke 2017 metų liepos mėnesį. Dokumentai atskleidžia, kad, bent tuo metu, Viktorovo įmonė „Evocorp“, valdanti tryliką ZPIF’ų, priklausė arba buvo susijusi su Rotenbergais.
Pasak Centrinio banko dokumento, šioms finansinėms struktūroms priklausė toks aukštos vertės turtas kaip „Moskvarium“, Maskvos akvariumas, galimai didžiausias Europoje, ir Ispanijos Viduržemio jūros pakrantėje pastatyta įspūdinga vila.
Leidybos namų „Prosveščenije“ akcijos taip pat sudarė struktūros investicinį paketą – ši įmonė dominuoja Rusijos rinkoje ir reguliariai laimi viešuosius pirkimus vadovėlių leidybai. 2017 metais Arkadijaus Rotenbergo atstovas pasidalino su rusišku verslo žurnalu, kad jo darbdavys pardavė savo dalį leidybos namų akcijų.
Nutekėję dokumentai iš 2018 metų parodo, kad septyni iš šių fondų vis dar valdomi „Evocorp“, o kitų valdymas buvo perduotas naujam turto valdytojui Severnaya Egida LLC.
Nutekėję elektroniniai laiškai parodo, kad atsakynėdami į klausimus apie ZPIF’ų arba jų įmonių savininkus, „Evocorp“ darbuotojai nurodydavo Viktorovą kaip galutinį jų naudos gavėją.
„Pagal tam tikrą praktiką, valdymo įmonės generalinis direktorius yra laikomas galutiniu savininku“, – rašė vienas „Evocorp“ darbuotojas, paklaustas, kaip atsakyti į klausimą apie tikruosius Moskvariumo savininkus.
Tokį patį atsakymą gavo du bankai – SMP Bankas ir Rusijos „Sberbank“ – kai jie paprašė suteikti daugiau informacijos apie ZPIF’ų ir jų įmonių savininkus. „Evocorp“ atsakė laiškais, sakydamas, kad pats Viktorovas buvo galutinis atitinkamų įmonių savininkas.
Prieinami dokumentai nenurodo SMP atsakymo į tokį paaiškinimą, bet tai tikrai nustebino valstybės valdomą „Sberbank“.
„Mes turime žinoti, kas yra investicinio fondo akcininkai, o ne turto valdymo kompanija“, – taip rašė „Sberbank“ atstovas 2017 metais darbuotojui iš „RG-Development“, didelės nekilnojamojo turto kompanijos, priklausančios vienam iš ZPIF’ų, kurią, pasak nutekėjusių dokumentų, „Evocorp“ valdė Rotenbergų pavedimu.
„RG-Development“ darbuotojas parašė savo kolegoms, kad bankas „primygtinai rekomenduoja, kad [RG-Development] uždarytų visas sąskaitas su „Sberbank“, nes mes, jų nuomone, esame susiję su sankcionuotas asmenimis“.
Tačiau elektroniniai laiškai nurodo, kad reikalas galėjo būti išspręstas. Po kelių dienų, „RG-Development“ darbuotojas parašė „Evocorp“, kad „Sberbank“ atstovas jiems atsakė, jog patikrins, ar jiems pakaktų laiško iš „RG-Development“, kuriame sakoma, jog jie neturi informacijos apie ZPIF’o akcininkus. Jei tai nesuveiktų, „Evocorp“ nusiųstų bankui kitą laišką, kuriame būtų teigiama, kad tarp fondo akcininkų nėra jokių sankcionuotų asmenų.
Netgi su ZPIF’o valdymo struktūros pamatiniu slaptumu, „Evocorp“ iš visų jėgų stengėsi nuslėpti informaciją apie Rotenbergus.
Kosmetologė iš Latvijos
Vienas iš nutekėjusiuose dokumentuose figuruojančių ZPIF’ų turi gana netikėtą valdytoją: trisdešimt šešerių metų kosmetologę iš Latvijos vardu Marija Borodunova.
Dokumentai rodo, kad nuo 2017 metų vidurio, naudodamasi ZPIF’u pavadinimu „Lontano“, Borodunova valdė 80 procentų didelės nekilnojamo turto įmonės „RG-Development“ akcijų.
Žurnalistai atkapstė, kad Borodunovai priklausė nemenkas kiekis vertingo turto: žymiame Monako pastate įrengtas prabangus butas, 2017 metais išnuomotas Rotenbergų įmonei už 260 000 eurų per mėnesį, ir kartu su savo dviem jaunomis dukromis valdoma 4,25 milijonų eurų vertės vila Prancūzijos rivjeroje.
Žurnalistų gauti nutekėję Rusijos mokesčių duomenys rodo, kad vien 2020 metais Borodunovos pajamos siekė 25,5 mln. dolerių.
Borodunova neatsakė į elektroniniu paštu jai atsiųstus klausimus.
Viena iš (galimų) versijų, kaip Borodunova įgijo šitiek turto, atėjo iš dviejų šaltinių, kurie sutiko kalbėtis su žurnalistais tik su anonimiškumo sąlyga, dėl saugumo sumetimų. Abu šaltiniai įvardijo Borodunovą kaip Arkadijaus Rotenbergo „neoficialią žmoną“.
Vienas iš šaltinių, kuris pažįsta Arkadijaus Rotenbergo artimos aplinkos žmones, aiškino, kad Arkadijaus santykiai su Borodunova nebuvo vieši, „bet jiems artimi žmonės [apie tai] žinojo“.
Žurnalistai negalėjo nešališkai patvirtinti šaltinių informacijos. Tačiau „Getcontact“ programėlė, kuri nurodo po kokiais vardais yra išsaugomas telefono numeris kitų žmonių kontaktuose, suteikia papildomų užuominų: mažiausiai dvylikoje atveju, Borodunovos draugai kontaktuose jo telefono numeris buvo išsaugotas kaip „Marija Rotenberg“ ar panašiai.
Tyrimo autoriai: Daniel Balint-Kurti, Robert Denis, Misha Gagarin, Kevin G. Hall, Ilya Lozovsky, Ekaterina Selivanova, Graham Stack, Tom Stocks, Julia Wallace (OCCRP), Roman Anin, Maxim Solius, Dmitry Velikovsky, Maria Zholobova (IStories), Giacomo Tognini (Forbes), Ben Cowdock, Abdelhak El Idrissi (Le Monde), Jyri Hänninen, Minna Knus-Galan (YLE), Cecilia Anesi (IrpiMedia), Sanita Jemberga (Re:Baltica) ir Holger Roonemaa (Delfi Meedia)