R.Douthatas įsitikinęs, kad amerikiečių mėginimas sukurti veiksmingą politinį susitarimą Afganistane galutinai žlugo dar per Baracko Obamos pirmąją kadenciją, kai JAV pajėgų antplūdis (surge – aut. red.) sulėtino Talibano atsigavimą, bet jo nesustabdė.
Anuomet ši nesėkmė esą buvo palaidota oficialių apgavysčių ir biurokratinio melo painiavoje, kuri užmaskavo Amerikos prioritetų pokytį – nuo pergalės siekimo iki mėginimo suvaldyti aklavietę.
O amerikiečių veikla Afganistane buvo atsieta nuo augančio aukų skaičiaus, taip tikintis, kad operacijas bus galima tęsti neribotą laiką.
Pagal šią strateginę viziją – žodis „strateginė“ šiuo atveju vartojamas labai atlaidžiai – nebūtų jokios pergalės perspektyvos, o korupcija JAV sąjungininkų afganistaniečių gretose nesiliautų – kaip ir civiliams pražūtingi oro antskrydžiai.
Ir, žinoma, nebūtų jokios aiškios priežasties būti Afganistane – išskyrus kartų ir brangiai kainuojantį faktą, kad mes jau ir taip ten esame.
Tačiau, jei tik amerikiečių aukų būtų ganėtinai nedaug, visuomenė tokią situaciją priimtų. Pentagono biudžetas padengtų išlaidas ir niekam netektų stebėti tokio žeminančio reiškinio kaip pralaimėjimas.
„Vis dėlto buvau per didelis cinikas. Man atrodė, kad kariuomenės ir nacionalinio saugumo biurokratijai pavyks sužlugdyti kiekvieno naujo JAV prezidento norą užbaigti, regis, nesibaigiantį konfliktą, bet taip nenutiko.
Kažkas panašaus vyko su B.Obama ir Donaldu Trumpu, tačiau Joe Bideno atvejis buvo kitoks. Jis pažadėjo pasitraukti, ir, kad ir kaip chaotiškai, Jungtinės Valstijos iš tikrųjų pasitraukė“, – rašo R.Douthatas.
Vis dėlto, stebint pasitraukimą cinizmo nusikratyti nepavyksta. Atvirkščiai, jis tik pagilėja – tiek vertinant Amerikos kaip supervalstybės pajėgumus, tiek jos misiją Afganistane, tiek visą generolų, pareigūnų, ekspertų ir politikų, palaikiusių tos misijos pratęsimą iš kartos į kartą, klasę.
