Danija į Lietuvą siunčia naikintuvų, o į Baltijos jūrą – fregatą. Prancūzija pasiūlė atsiųsti karių į Rumuniją. Ispanija siunčia fregatą į Juodąją jūrą.
JAV prezidentas Joe Bidenas paskelbė, kad tūkstančiai JAV karių yra „didelės parengties“.
Tačiau Vokietijos atveju yra kiek kitaip. Pastarosiomis dienomis Vokietija – didžiausia ir turtingiausia demokratinė Europos valstybė, esanti strategiškai svarbioje Rytų ir Vakarų sankryžoje – labiau išsiskiria tuo, ko nedarys, nei tuo, ką daro.
Jokia kita Europos šalis nėra svarbesnė Europos vienybei ir Vakarų aljansui. Tačiau kol kas Vokietijai sunku įveikti po Antrojo pasaulinio karo kilusį nenorą lyderiauti Europoje saugumo klausimais, sunku ir sutramdyti savo instinktą prisitaikyti, o ne konfrontuoti su Rusija.
Naujojo kanclerio Olafo Scholzo vyriausybei tenka nelengvas išbandymas: akivaizdžios Vokietijos dvejonės imtis ryžtingų priemonių sukėlė abejonių dėl jos, kaip sąjungininkės, patikimumo.
Be to, pastaraisiais metais pasikeitusi dinamika su Jungtinėmis Valstijomis padidino susirūpinimą, kad Maskva gali pasinaudoti Vokietijos svyravimais kaip pleištu, suskaldysiančiu Europą šiai reaguojant į bet kokią Rusijos agresiją.
