2018 metais ji buvo pagerbta Magnickio žmogaus teisių apdovanojimu, taip pavadintu nepolitiško Rusijos teisininko ir mokesčių srities patarėjo, mirusio po to, kai buvo sumuštas kalėjime, vardu, o neseniai gavo Garbės legiono apdovanojimą – aukščiausią Prancūzijos skiriamą apdovanojimą.
Ji kalbėjosi su „The New York Times“ žurnalistais prieš Rusijos invaziją į Ukrainą ir dar kartą kovo 2 dieną.
– Jūsų tėvai ir seneliai buvo vadinami „liaudies priešais“. Jūsų sūnus Tichonas Dziadko, vienintelės nepriklausomos Rusijos televizijos stoties „Kanal Dožd“ vyriausiasis redaktorius, ką tik išvyko iš šalies su šeima, bijodamas neišvengiamo arešto. Jis tai padarė tą pačią dieną, kai buvo įsakyta išjungti „Kanal Dožd“ – ir suėjus penkeriems metams nuo tada, kai Rusijos valdžios institucijų atliktos 10 valandų trukusią kratą jūsų bute. Ar būti „liaudies priešais“ yra jūsų šeimos tradicija?
– Neseniai parašiau FSB (Rusijos federalinei saugumo tarnybai, sovietinio KGB įpėdinei), norėdama gauti savo močiutės, kuri praleido penkerius metus darbo stovykloje Archangelske, Rusijos šiaurėje, bylą.
Ji buvo išsiųsta į Archangelską, nes buvo ištekėjusi už „ liaudies priešo“ – mano senelio Grigorijus Fridlando, Prancūzijos revoliucijos istoriko, dirbusio Maskvos valstybiniame universitete.
Jis buvo suimtas per stalininius valymus ir 1937 metais nuteistas mirties bausme. Močiutė tremtyje praleido penkerius metus ir aš noriu perskaityti jos bylą.
Mano mama Zoja Krachmalnikova, devintajame dešimtmetyje buvusi disidente, taip pat praleido vienerius metus kalėjime ir penkerius – tremtyje Sibire, kur po metų įkalinimo prie jos prisijungė ir mano tėvas Feliksas Svetovas.
Taigi galima įžvelgti tęstinumą. Dar nesu verta tokio titulo. (Juokiasi.) Bet pažiūrėsime.
Prancūzijos vyriausybė suteikė man Legion d’Honneur (Garbės legiono) apdovanojimą. Vladimiras Putinas taip pat yra šio ordino narys, nors jam tenka didelė garbė, o aš – tik mažas chevalier (riteris). Gali būti, kad vieną dieną nubusiu ir sužinosiu, jog esu paskelbta liaudies prieše. Tai įmanoma.
– Koks buvo jūsų tėvų tariamas nusikaltimas?
– Jie buvo disidentai ir religiniai aktyvistai. Mano mama rinko religinius tekstus. Jie parašė knygas, kurios buvo išleistos Vakaruose, Vokietijoje. KGB nusprendė, kad tai – antisovietinė propaganda.
Mano mamos knygos buvo apie religiją, tikėjimą. Sunku suvokti, kad jos buvo apie tą patį stačiatikių tikėjimą, kuris dabar Rusijoje plačiai paplitęs. Jūsų skaitytojai to nesupras. Net rusai negali to suprasti – kad gali būti įkalintas už tokias knygas.
– Ar tėvai jus augino disidente?
– Mano tėvai niekada nebandė kreipti manęs kokia nors kryptimi. Tiesiog mačiau, kaip jie gyvena ir pasekiau jų pavyzdžiu.
Ir kai būdama 23-ejų ištekėjau, mano vyras Viktoras Dziadko – jis mirė prieš pusantrų metų – buvo to paties rato dalis kaip ir mano tėvai, jų principai buvo tokie patys, jie taip pat matė pasaulį. Augindami keturis savo vaikus, mes elgėmės taip pat.
Taigi, kai 2017 metų vasarį mano bute, tame pačiame, kuriame dabar sėdžiu, vyko dešimt valandų trukusi krata, visa šeima atėjo manęs palaikyti. Tuo metu, kaip oficialaus komiteto „Prison Watch“ narė, reguliariai lankydavausi Rusijos kalėjimuose, taip pat ir Lefortovo kalėjime Maskvoje, kur prieš 40 metų kalėjo mano mama.
Kamerose mačiau buvusių gubernatorių, merų, prokurorų, valstybės tarnautojų.
Aš tai dariau aštuonerius metus – kiekvieną savaitę eidavau į Maskvos kalėjimus. Manau, FSB buvo labai nepatenkintas, kad kalbėjau tiesą apie ten pamatytas sąlygas. Tie, kurie atliko kratą, manęs tiesiai paklausė: kam eini į kalėjimus, kad pamatytum teroristus ir šnipus?
– Už ką gavote Magnickio apdovanojimą?
– Kai sužinojau apie Sergejaus Magnickio mirtį, nusprendžiau įsigilinti į tą istoriją – sužinojau daug detalių, parašiau gal 20 ar 30 straipsnių ir ketinau rašyti knygą.
Mirus S.Magnickiui, mano tikslas tapo gelbėti ligonius. Būdami „Prison Watch“ nariais teikėme oficialias ataskaitas, bet mano straipsniai „New Times“ buvo veiksmingiausi.
Kalėjimo vadovai užsiprenumeravo žurnalą ir prašė manęs: prašau, nerašyk apie mus blogai. Jie nenorėjo komplikacijų, jei pasklistų jiems nepalanki informacija, o kartais po mano straipsnio kaliniai būdavo paleidžiami.
– Tačiau Rusijoje yra daug sėkmingai dirbančių žmonių, įskaitant jūsų sūnus (vyriausiasis, Filipas Dziadko, yra populiaraus edukacinio tinklalapio „Arzamas“ įkūrėjas, Timofejus rašo verslo laikraščiui RBK; Tichonas vadovavo „Kanal Dožd“). Argi V.Putino sistema nesuteikia jiems plačių galimybių vystyti veiklą?
– Tai iliuzija. Kalėjimuose mačiau dešimtis verslininkų, kurių bylos buvo sufabrikuotos. Šalį valdo mafija, tik gal ne tiesiogine, amerikietiška prasme. Gali gyventi ir klestėti, bet tam tikru momentu atsidursi kažkieno kelyje ir tavęs nebeliks.
Šalį valdo mafija, tik gal ne tiesiogine, amerikietiška prasme.
S.Magnickis – geras pavyzdys. Jis buvo „Hermitage Capital“ auditorius, uždirbo daug pinigų, buvo patriotas, niekada nesivėlė į politiką. Bet tada jis parašė mokesčių inspekcijai, atskleisdamas korupciją – ir to užteko, jis buvo įkalintas, nužudytas.
Kamerose mačiau buvusių gubernatorių, merų, prokurorų, valstybės tarnautojų. Šiandien atvyksti su kratos orderiu. Rytoj tu pats būsi apieškotas, nurengtas, įmestas į kamerą.
– Prieš kelias savaites sakėte, kad didžiausia baimė buvo ne dėl jūsų pačios saugumo, o dėl karo – ir kad Vakarų ir Europos lyderiai privalo rasti būdą, kaip užkirsti kelią V.Putinui, nes tai būtų blogiausia, kas gali nutikti Rusijai, jūsų šeimai, ukrainiečiams ir visam pasauliui. Ar nujautėte, ar matėte, kad karas artinasi?
– Net baisiausiuose košmaruose neįsivaizdavau, kaip Rusijos kariuomenė užpuls Ukrainos miestus. Tai tikrai baisu.
Maskvoje sklinda baisiausių gandų: nuo galimo opozicionierių ir žurnalistų arešto iki karo padėties paskelbimo, kai taps nebeįmanoma išvykti iš šalies. Kiekvieną rytą laukiu kratos savo bute ir ne visada miegu namuose.
– Ar turite vilties?
– Nepritarimas karui Rusijoje stiprėja – tai faktas. Štai jums tik vienas pavyzdys: internetinė peticija prieš karą per septynias dienas surinko daugiau nei milijoną parašų. Tai tikrai daug ir akivaizdu, kad tai ne tik opozicijos balsai.
Aktyvistai kasdien eina į Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitų didžiųjų miestų gatves. Per septynias karo dienas buvo sulaikyta daugiau nei 6000 žmonių. Rusijai tai daug.
