Praėjus dešimtmečiui, ji vis dar pabėgėlė – šiuo metu ji glaudžiasi Turkijoje, kur, dirbdama karo metu patirtų sužeidimų gydymo centre, nuolat nenoromis stebi, kokią žalą žmonėms daro Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas ir jo rėmėjai iš Rusijos.
Ji mato paralyžių, nutrauktas ar amputuotas rankas, kojas...
„Nežinau, ką jiems atsakyti, kai jie manęs klausia, ar bus įvykdytas teisingumas, – guodėsi 46 metų H.Hafisi. – Rimtai, ką jiems pasakyti? Kad Basharas bus patrauktas atsakomybėn? Kad jis bus teisiamas? Žinoma, kad ne.“
Pasauliui suvokiant niūrias Rusijos invazijos į Ukrainą realijas – kadaise gyvybingi rajonai subombarduoti, civiliai bėga nuo sviedinių, spėliojama, ar Rusija panaudos cheminį ginklą – daugelis sirų įvykius stebi su bauginančiu deja vu jausmu ir nelinksma nuojauta apie tai, kas laukia ateityje.
Sirijos karas prasidėjo prieš 11 metų kovo menėsio sukilimu prieš B.al-Assadą, kuris peraugo į daugiašalį vyriausybės, ginkluotų sukilėlių, džihadistų ir kitų grupuočių konfliktą.
Šimtai tūkstančių žmonių buvo nužudyti, milijonai pabėgo iš namų, o B.al-Assadas liko valdžioje – daugiausia didžiulės paramos, kurios jis sulaukė iš žmogaus, dabar vadovaujančio invazijai į Ukrainą, – Rusijos prezidento Vladimiro Putino dėka.
Sirijos karo palikimas ir Rusijos vaidmuo meta tamsų šešėlį virš Ukrainos ir, analitikų teigimu, V.Putinas čia gali įžvelgti tam tikrų jam naudingų pamokų: kad Vakarų nubrėžtas „raudonąsias linijas“ galima peržengti be didelių pasekmių, kad diplomatija, tariamai skirta sustabdyti smurtą, gali būti naudojama siekiant atitraukti dėmesį nuo jo ir kad autokratai gali daryti baisius dalykus ir sulaukti tarptautinių sankcijų, bet vis tiek likti valdžioje.
Daugybė žiaurių veiksmų, kurių B.al-Assadas ėmėsi, kad sutramdytų savo priešus, buvo užfiksuoti realiuoju laiku ir sukėlė pasipiktinimą, dėl kurio daugelis žmonių manė, kad Sirijos lyderis niekaip negalės išsisukti nuo atpildo.
Jis išsiuntė kareivius ir ginkluotus banditus, kad sustabdytų protestus, uždarė į kalėjmą aktyvistus ir leido šaudyti į minią gyvąja amunicija. Kai opozicija griebėsi ginklų, jo kariai apšaudė, bombardavo ir badu marino apgultus sukilėlius remiančius miestus ir rajonus.
Žuvo daugybė civilių, daugybė jų ir pabėgo, išsigandę dėl savo gyvybės. Daugiau nei pusė prieškario Sirijos gyventojų per karą neteko namų, o už šalies ribų liko gyventi 5,7 milijono pabėgėlių.
2013 metų rugpjūtį B.Assado pajėgos sukrėtė pasaulį, panaudojusios cheminius ginklus sukilėlių kontroliuojamuose miestuose netoli sostinės Damasko – žuvo daugiau nei 1400 žmonių, pranešė JAV pareigūnai.
Jis išsiuntė kareivius ir ginkluotus banditus, kad sustabdytų protestus, uždarė į kalėjmą aktyvistus ir leido šaudyti į minią gyvąja amunicija.
Daugelis sirų vylėsi, kad toks akivaizdus tarptautinės teisės pažeidimas paskatins Vakarų karinę intervenciją, ypač dėl to, kad prezidentas Barackas Obama cheminio ginklo naudojimą buvo pavadinęs „raudonąją linija“.
„Buvau tikras, kad matėme tai, ką anksčiau buvo patyrę labai mažai žmonių, pavyzdžiui, tie, kurie regėjo Černobylio ar Hirošimos katastrofas“, – prisiminė 29 metų Ibrahimas Alfawalas, išgyvenęs cheminę ataką. Ir sakė, kad tuomet atrodė, jog atėjo „paskutiniojo teismo diena“.
Tačiau jis buvo šokiruotas, kai JAV taip ir neįsikišo. B.al-Assado pajėgos galiausiai perėmė miestų, į kuriuose buvo paleistos dujos, kontrolę ir, atrodo, nesumokėjo jokios kainos už uždraustų ginklų panaudojimą.
Tai atrodė kaip ženklas, kad B.al-Assadas gali tikėtis nebaudžiamumo, sakė I.Alfawalas, taigi Sirijos pajėgų išpuolių prieš civilinę infrastruktūrą – įskaitant mokyklas, ligonines, gyvenamuosius rajonus ir kepyklas, kuriose šeimos stovėdavo eilėse prie duonos – tik pagausėjo.
2015 metais V.Putinas pasiuntė Rusijos pajėgas padėti B.al-Assado apimtai armijai, o netrukus Rusijos karininkai patarinėjo Sirijos pajėgoms, Rusijos lėktuvai mėtė bombas į Sirijos miestus – ir mėgavosi tuo pačiu nebaudžiamumu, kurį, atrodė, turėjo B.al-Assadas.
Ukrainoje Rusija taip pat vykdė dezinformacijos kampanijas, panašias į tas, kurias pradėjo Sirijoje, kur opozicijos aktyvistus klaidingai vadino „al Qaeda“ nariais ir kaltino sukilėlius surengus chemines atakas, siekiant suklaidinti visuomenę, kad kaltė kristų ant Sirijos vyriausybės.
„Jie laikosi tos pačios koncepcijos, kurią naudojo Sirijoje – meluoti ir laikytis to melo“, – Rusijos požiūrį į Ukrainą apibūdino I.Alfawalas.
Cheminės atakos Sirijoje tęsėsi. Pasak Berlyno Pasaulinės viešosios politikos instituto specialisto Tobiaso Schneiderio, be dviejų išpuolių su cheminėmis medžiagomis, per kuriuos žuvo labai daug žmonių – Khan Sheikhouno kaime 2017 metais ir į rytus nuo Damasko 2018 metais – buvo įvykdyta dar mažiausiai 350 kitų atakų.
Nėra jokių požymių, kad Ukrainoje buvo panaudotas cheminis ginklas, tačiau, stebėdami ten vykstantį karą, daugelis sirų įžvelgia požymių, kad V.Putinas naudojasi Sirijos karo vadovėlio gairėmis.
Rusai „nori praryti visa, kas žalia ir kas sausa, – sakė pietų Turkijoje gyvenantis Sirijos aktyvistas Radwanas Alhomsy, naudodamas arabų kalbos posakį, reiškiantį visko sunaikinimą. – Jiems nerūpi tarptautinė bendruomenė ar dar kas nors. Mes tai matėme Sirijoje. Mokyklų deginimas mums nėra naujiena. Tai žemė, kurią jie nori paimti, ir jie ją paims.“
Jie laikosi tos pačios koncepcijos, kurią naudojo Sirijoje – meluoti ir laikytis to melo.
Vis dėlto Europos analitikai atkreipia dėmesį į skirtumus tarp karų Sirijoje ir Ukrainoje, kurie gali lemti kitokį Vakarų atsaką.
Skirtingai nei V.Putinas, B.al-Assadas kovojo siekdamas susigrąžinti visišką valdžią savo šalyje, o ne užvaldyti vieną iš savo kaimynų. Kitaip nei Sirija, Rusija yra branduolinį ginklą turinti valstybė, o tai apsunkina karinės intervencijos klausimą.
Ir nors Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės Europoje iš esmės leido Bal-Assadui išsisukti nuo atsakomybės už cheminio ginklo panaudojimą Artimuosiuose Rytuose, jei V.Putinas padarys tai Europos žemyne, toks veiksmas greičiausiai sukels didesnį susirūpinimą ir griežtesnį atsaką.
„Jei V.Putinas mano, kad su juo bus elgiamasi kaip su B.al-Assadu, jis klysta, nes jis nėra B.al-Assadas, be to, čia ne Sirija“, – patikino Patricia Lewis, „Chatham House“ tarptautinės saugumo programos direktorė.
