Kaip ir jos tėvas, senelis bei prosenelis, aštuonmetė Aurora užaugo Sicilijoje esančio Mesinos miesto lūšnynuose. Ir, visai kaip jie, ji žino, kad lietus jų namams yra bloga žinia.
Vanduo prateka pro jų asbestu dengtus stogus, įsiskverbia į sienas ir užtvindo gatvę. Kad vaikai liktų sausi, suaugusieji kartais turi juos pasisodinti ant pečių.
1908 metais Mesiną sukrėtė pražūtingas žemės drebėjimas, pražudęs apie pusę gyventojų ir sugriovęs 90 procentų miesto.
Po to valdžia surentė laikinas pastoges, tikėdamasi, kad ilgainiui namų netekusiems gyventojams bus pastatyti tvirtesni būstai.
Tačiau praėjus daugiau nei šimtmečiui, apie 6,5 tūkst. italų vis dar gyvena laikinose trobelėse, išsibarsčiusiose po visą Mesiną – miestą, išsidėsčiusį tarp pušynų ir eukaliptų giraičių bei siaurų sąsiaurių, skiriančių Siciliją nuo žemyninės Italijos.
„Mums sakė, kad taip pagyvensime pora dienų, – sako 66 metų Domenica Cambria apie po žemės drebėjimo valdžios duotą pažadą jos seneliams. – Tos dienos virto amžinybe.“
