Tai – tautiškumo ir tapatybės samprata, pagrįsta kalba, kultūra ir krauju – kolektyvistinė ideologija, turinti gilias šaknis Rusijos istorijoje ir rusų mąstyme.
V.Putinas ne kartą tvirtino, kad Ukraina nėra tikra valstybė ir kad ukrainiečiai nėra tikra tauta, kad iš tiesų jie – rusai, įsikūrę dalyje slavų branduolį sudarančių žemių, kurių dalis priklauso ir Baltarusijai.
„V.Putinas nori sutvirtinti, jo žodžiais tariant, civilizacinę Rusijos sieną ir daro tai įsiverždamas į suverenią Europos šalį“, – paaiškino Vienos Humanitarinių mokslų instituto vyresnysis bendradarbis Ivanas Vejvoda.
Bulgaro Ivano Krastevo, vadovaujančio Liberalių strategijų centrui, įsikūrusiam Sofijoje, teigimu, šia prasme šis karas yra rekolonizacijos karas – juo siekiama užimti Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos valdytas žemes.
„V.Putinas netoleruotų Ukrainos, net jei ji būtų autokratinė valstybė, – mano I.Krastevas. – Dabar jis užsimojo atkurti imperinį nacionalizmą.“
Pasak I.Krastevo, V.Putinas savo karjerą pradėjo kaip „sovietinis žmogus, raudonasis pulkininkas“, tačiau dabar jis kritikuoja Sovietų Sąjungą kaip buvusią Rusijos žmonių represorę. Jam karas Ukrainoje yra tapatybės karas.
V.Putino oponentų Ukrainoje ir Vakaruose požiūriu valstybėms būtina pilietinė atsakomybė, teisinės valstybės principų laikymasis ir pagarba asmenų bei mažumų teisėms, įskaitant žodžio laisvę ir laisvą balsavimą.
„Tai, ką Rusija dabar daro, yra ne tik kariavimas su nekalta tauta, – įsitikinęs Jeilio profesorius Timothy Snyderis, daug rašęs apie Rusiją ir Ukrainą. – Bet ir išpuolis prieš taikią Europą, gerbiančią sienas, nacionalinį suverenumą ir daugiašales institucijas.“
„Rusijos vadovybė sąmoningai griauna kalbinę ir moralinę struktūrą, kurią mes sukūrėme iš Antrojo pasaulinio karo“, – pridūrė jis.
„Tai, ką Rusija dabar daro, yra ne tik kariavimas su nekalta tauta, bet ir išpuolis prieš taikią Europą, gerbiančią sienas, nacionalinį suverenumą ir daugiašales institucijas.“
Šio karo pagrindas yra politinių sistemų susidūrimas, „karas prieš liberaliąją demokratiją“ ir Ukrainos apsisprendimo teisę, sakė Italijos Tarptautinių reikalų instituto direktorė Nathalie Tocci. Tačiau, pasak jos, tai – tik dalis didesnio konflikto, nes V.Putinas bando pakeisti pačią suverenumo koncepciją.
„Jis grįžta prie pavojingo, irredentinio ir etnonacionalistinio požiūrio į suverenitetą ir apsisprendimą“, – sakė N.Tocci.
I.Vejvoda, kuris pats yra serbas, pažymi, kad etnonacionalizmo samprata manipuliavo ir buvęs Serbijos lyderis Slobodanas Miloševičius, tvirtinęs, kad senoji Jugoslavija slopino serbų tapatybę ir ambicijas. Nors S.Miloševičius tokius argumentus vartojo ciniškai, atrodo, kad V.Putinas jais karštai tiki.
Rusijos, kaip atskiros nuo Vakarų civilizacijos, su kuria ji konkuruoja, idėja siekia šimtmečius – stačiatikių krikščionybės šaknis ir Maskvos kaip „trečiosios Romos“, pačios Romą ir Konstantinopolio įpėdinės, sampratą.
T.Snyderis tyrinėjo šaltinius požiūrio, kurį jis vadina Rusijos krikščioniškuoju fašizmu, įskaitant Ivano Iljino, rašytojo, gimusio 1883 metais, kuris matė tautos išsigelbėjimą totalitarinėje valstybėje, raštus.
I.Iljino idėjas atgaivino ir ėmė propaguoti V.Putinas bei jam artimi saugumiečiai ir sąjungininkai, tokie kaip Jurijus Kovalčiukas, kurį buvęs nepriklausomo naujienų kanalo „TV Dožd“ redaktorius Michailas Žygaras neseniai apibūdino kaip „ideologą, besilaikantį pasaulėžiūros, kurioje suplakama krikščioniškoji stačiatikių mistika, antiamerikietiškos sąmokslo teorijos ir hedonizmas.“
V.Putinas taip pat persisėmė idėjomis, kurias skleidė sovietmečio istorikas ir etnologas Levas Gumiljovas, propagavęs „eurazianizmą“ kaip priešnuodį Europos įtakai, taip pat Aleksandras Duginas, išplatinęs šią idėją, propaguodamas ultranacionalistinį požiūrį į Rusijos likimą būti konservatyvia imperija, nuolat konfliktuojančia su liberaliuoju Vakarų pasauliu.
Jų istorijas išsamiai aprašė Charlesas Cloveris savo knygoje „Black Wind, White Snow: The Rise of Russia’s New Nationalism“.
A.Duginas, jau seniai agituojantis už Ukrainos reabsorbciją, kartais vadinamas „Putino filosofu“. 2014 metais A.Duginas sakė: „Tik atkūrę Didžiąją Rusiją, kuri yra Eurazijos sąjunga, galime tapti stipriu pasauliniu žaidėju.“
Ukrainiečių sukilimą prieš Rusijos įtaką tais metais jis pavadino „Jungtinių Valstijų perversmu“, Vakarų bandymu sustabdyti „Rusijos integracijos pažangą“.
2014 metais A.Duginas sakė: „Tik atkūrę Didžiąją Rusiją, kuri yra Eurazijos sąjunga, galime tapti stipriu pasauliniu žaidėju.“
Tačiau jei kažkada V.Putinas atrodė ciniškai besinaudojantis tokiomis pažiūromis, kad užpildytų ideologinę tuštumą, likusią žlugus komunizmui, dabar atrodo, kad jis jas įsisavino ir jų įkvėptas ėmėsi veiksmų.
Tokioms idėjoms Rusijoje dirva jau buvo paruošta – šalis šimtmečius draskoma tarp „vakariečių“ ir tų, kurie Vakarus laiko vėžiu – svetimu, dekadentišku, klastingu ir grėsmingu.
Vakarų europiečiai, žlugus jų imperijoms, elgėsi kitaip – sujungė nusilpusias savo nacionalines valstybes į Europos Sąjungą, iš dalies siekdami pažaboti agresyvų nacionalizmą.
„Europos Sąjunga buvo imperijų, kurioms nepavyko išlikti, transformacija, desperatiškas troškimas sukurti kažką naujo, – teigia Pierre'as Vimontas, buvęs Prancūzijos ambasadorius Jungtinėse Valstijose, šiuo metu dirbantis „Carnegie Europe“ – kažką saugesnio ir mažiau linkusio į karą.“
Kinija, kita didžioji autokratija pagal J.Bideno formuluotę, puoselėja panašias etninio nacionalizmo idėjas – kad visi kinai yra tos pačios tautos dalis, kad mažumos, tokios kaip uigūrai, yra kažkuo prastesnės arba pavojingos, o Taivano atsiskyrimas yra iliuzinis ir yra istorinis nusikaltimas, kurį reikia ištaisyti.
V.Putino etnonacionalistinis karas klostosi ne itin gerai – matyt, jo nuostabai. Greito triumfo nebuvo, tęsiasi ilga, varginanti ir kruvina kova.
Tai, kad šis karas yra civilizacinis, sukuria sunkumų rusų įsibrovėliams – juk jei rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta, kaip tvirtina V.Putinas, jie šaudo į savo brolius ir seseris.
„Tiems jaunuoliams nelengva žudyti ukrainiečius, kurie kalba panašia kalba ir atrodo kaip jie, – sakė I.Krastevas. – Su čečėnais buvo lengviau – pastarieji yra neslaviška Kaukazo tauta, su kuria Rusija kovojo nuo Kotrynos Didžiosios laikų.“
Pasak I.Krastevo, dideliam V.Putino nusivylimui, pasirodė, kad Ukrainos rusakalbiai kovoja prieš jo pajėgas. Net jo mėgstami Ukrainos oligarchai, tokie kaip Rinatas Achmetovas ir Dmitrijus Firtašas, „staiga atrado ukrainietiškumą“.
Tai, kad šis karas yra civilizacinis, sukuria sunkumų rusų įsibrovėliams – juk jei rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta, kaip tvirtina V.Putinas, jie šaudo į savo brolius ir seseris.
V.Putinas taip pat stengėsi sukurti militaristiškesnę visuomenę, pagrįstą Rusijos pasididžiavimu nugalėjus nacistinę Vokietiją vadinamajame „Didžiajame Tėvynės kare“.
Tačiau dabar Ukraina, kuri taip pat kovojo ir kentėjo valdant naciams, su tokiu pat įkarščiu ir motyvacija kovoja prieš įsiveržusius rusus. I.Krastevo teigimu, „Ukrainai šis karas yra jų Didysis Tėvynės karas“.
V.Putinas nuveikė daugiau, kad sukurtų Ukrainos tautybę, nei galėjo padaryti bet kas Vakaruose, pastebi I.Krastevas:
„V.Putinas norėjo būti naujos rusų tautos tėvu, tačiau, užuot juo tapęs, jis tapo naujos ukrainiečių tautos tėvu.“
