Klausimas gali pasirodyti keistas, juk V.Putinas jau įsiveržė į Ukrainą, o tai rodo, kad jis pasitiki savo ištekliais. Ir jo viešasis įvaizdis yra stipruolio, turinčio galios vadovauti Rusijos valstybei taip, kaip tik nori.
Tačiau joks lyderis negali valdyti vienas. Ir daugybė praėjusios savaitės įvykių, įskaitant Rusijos sprendimą užblokuoti gyventojų prieigą prie „Facebook“ ir cenzūruoti naujienas apie karą Ukrainoje, kelia klausimų, kiek politinės paramos V.Putinas galės susilaukti konflikto metu.
Praėjusį pirmadienį per televizijos transliuotą Rusijos Saugumo Tarybos posėdį jau pasirodė ženklų, kad kažkas gali būti negerai.
Panašu, kad V.Putinas tikėjosi, jog visi susirinkę pareigūnai neabejotinai patars jam pripažinti Rusijos remiamų separatistinių regionų Rytų Ukrainoje nepriklausomybę – tai turėjo būti viešas elito paramos karui pademonstravimas, likus kelioms dienoms iki invazijos.
Tačiau Sergejus Naryškinas pakeitė savo poziciją.
Užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) vadovas S.Naryškinas susinepatoginęs sumikčiojo, kai V.Putinas jo paklausė, ar jis pripažįsta separatistų pretenzijas. Tada atrodė, kad jis persistengė skubėdamas pasitaisyti – sakydamas, kad Rusija turėtų pripažinti atsiskyrusias respublikas „Rusijos dalimi“.
V.Putinas nekantriai atrėžė, kad S.Naryškinui reikia „kalbėti aiškiai“ ir nukirto, kad aneksija „nėra diskutuotina“.
Praėjusį pirmadienį per televizijos transliuotą Rusijos Saugumo Tarybos posėdį jau pasirodė ženklų, kad kažkas gali būti negerai.
Ši akimirka buvo reikšminga, nes visi autokratai valdo koalicijose, net jei, kaip V.Putino atveju, dažnai atrodo, kad jie vienvaldžiai.
Valdžios pasidalijimo koalicijų specifika įvairiose šalyse skiriasi – vienus lyderius remia kariuomenė, o kitus – turtingi verslo lyderiai ar kiti elito atstovai.
-
Kijevo gyventoja: žmonės stovi eilėse prie ginklų – ketina ginti savo namus iki paskutiniųjų
-
Psichiatras – apie V.Putino psichinę būklę ir būdus, kaip padėti sau įveikiant nerimą, pyktį ir baimę
-
Lina Strupinskienė: Putino karas Ukrainoje – kokios yra teisinės galimybės patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn?
V.Putino koaliciją daugiausia sudaro „silovikai“ – grupė pareigūnų, kurie į politiką atėjo po tarnybos KGB ar kitose saugumo struktūrose ir dabar užima pagrindinius vaidmenis Rusijos žvalgybos tarnybose, karo ir kitose ministerijose.
„Tai sistema, kuri atvedė jį į valdžią. Ir būtent tokia sistema jis rėmėsi, kad sustiprintų savo galią“, – paaiškino Marija Popova, politologė iš McGillo universiteto Kanadoje, analizuojanti Rusijos ir Ukrainos politiką.
Per keletą dešimtmečių V.Putinas įrodė, kad puikiai moka palaikyti gerus santykius su elitu. Be to, V.Putino valdančiosios koalicijos struktūra jam suteikia pranašumų, teigia Hamiltono koledžo politologė ir neseniai išleistos knygos apie perversmus autorė Erica de Bruin.
V.Putino koaliciją daugiausia sudaro „siloviki“ – grupė pareigūnų, kurie į politiką atėjo po tarnybos KGB ar kitose saugumo struktūrose ir dabar užima pagrindinius vaidmenis Rusijos žvalgybos tarnybose, karo ir kitose ministerijose.
„Ten, kur politinė valdžia labiau sutelkta į atskirą valdovą – kaip yra Rusijoje valdant V.Putinui – elitui gali būti šiek tiek sunkiau priversti tą lyderį atsakyti už savo veiksmus“, – mano ji.
Tačiau elitas vis tiek svarbus. Ir akivaizdus V.Putino patarėjų pasimetimas per pirmadienio susitikimą, įskaitant apsižodžiavimą su S.Naryškinu, paliko įspūdį, kad V.Putinas neatskleidė šiai svarbiai grupei visų savo planų.
„Atrodė, kad jis žemina kai kuriuos iš šių žmonių“, – teigė M.Popova, ypač tai pasakytina apie S.Naryškiną, svarbų „siloviką“, kuris tarnavo KGB tuo pačiu metu, kaip ir V.Putinas.
Žinoma, jų susikirtimas galėjo būti atsitiktinė akimirkos įtampa. Praėjusį pirmadienį visi V.Putino patarėjai, įskaitant S.Naryškiną, galiausiai pasiūlė savo viešą paramą V.Putino sprendimui pripažinti separatistinius regionus.
Tačiau net ir pastarųjų V.Putino susitikimų sėdimų vietų išdėstymas, kai jis tiesiogine prasme palaikė atstumą tarp savęs ir patarėjų, perteikia įspūdį, kad jis atskirtas nuo visų, įskaitant jo paties elitinę koaliciją.
Taip galėjo nutikti todėl, kad jis norėjo išvengti užsikrėtimo koronavirusu – kaip pranešama, tai viena iš didelių Rusijos lyderio baimių.
Tačiau kai kurie stebėtojai, pasak M.Popovos, mano, kad V.Putinas norėjo perteikti įspūdį, kad jis yra karalius, o jo patarėjai – tik dvariškiai – gali būti, kad tokia žinutė jų nenudžiugins.
Negalima atmesti ir Rusijos visuomenės. Nors viešoji nuomonė Rusijoje neturi tokios galios, kokią turėtų demokratinėje valstybėje, didelis palaikymas, kurio V.Putinas sulaukia iš visuomenės, ilgą laiką buvo jo politinės jėgos šaltinis.
Joks kitas politikas ar jo artimiausio rato narys neturi tokios reputacijos visuomenėje, kuri būtų bent artima V.Putino reputacijai.
Tačiau visuomenės pyktis dėl karo gali pakenkti šiam pranašumui ir net virsti politine atsakomybe. Karas jau sukėlė įtampą Rusijos ekonomikoje, o tai jau sudavė smūgį V.Putino, kaip kruopštaus ir pragmatiško Rusijos interesų paisytojo, įvaizdžiui viešumoje.
Visuomenės parama karui Ukrainoje buvo menka net prieš tai, kai pradėjo daugėti aukų.
Visuomenės parama karui Ukrainoje buvo menka net prieš tai, kai pradėjo daugėti aukų.
Ilgą laiką vykusi akademinė apklausa, baigta gruodį, parodė, kad tik 8 procentai rusų palaikė karinį konfliktą prieš Ukrainą ir tik 9 procentai manė, kad Rusija turėtų apginkluoti Ukrainos separatistus. Tai labai menkas entuziazmas – problema, kurią V.Putinui reikia įveikti.
V.Putino praėjusios savaitės veiksmai rodo, kad jis nerimauja dėl visuomenės pykčio padarinių. Policija Rusijoje jau suėmė šimtus žmonių, protestavusių prieš karą.
Šeštadienį vyriausybė apribojo prieigą prie „Facebook“ ir kitų žiniasklaidos platformų, kaltindama jas nusikalstamu skelbimu istorijų, „kuriose šiuo metu vykdoma operacija, invazija“.
Štai kodėl labai svarbu, kaip V.Putinas palaikys santykius su savo vidiniu ratu. Kaip teigia E.de Bruin: „Dėl turimų išteklių ir prieigos elitas kelia didžiausią grėsmę autokratiniams lyderiams, todėl išlaikyti elito paramą yra labai svarbus norint išlikti valdžioje.“
Karai dažnai kelia didelę grėsmę lyderių santykiams su elitu. „Kai diktatoriai kariauja užsienyje – ypač ten, kur elitas konfliktą vertina kaip klaidą – santykiai tarp autokratinių vadovų ir jų šalininkų elito branduolyje gali būti įtempti,“ – sakė E.de Bruin.
Visuomenės pyktis dėl karo gali sustiprinti elito suvokimą, kad lyderis nesugeba veiksmingai ginti jų interesų.
Ir jei Jungtinėms Valstijoms ir Europai pavyks įvesti veiksmingas sankcijas V.Putino elitinės koalicijos nariams, karas gali brangiai kainuoti jiems kaip asmenims, o Rusijai būti rizikingas.
Kai kurie šio vidinio rato nariai, įskaitant S.Naryškiną, jau daugelį metų įtraukti į JAV iždo juodąjį sąrašą, todėl neaišku, kokį laipsnišką poveikį nauji apribojimai turės jų finansams.
Žinoma, tai nereiškia, kad V.Putino sąjungininkai atsisuks prieš jį, nes jis šiurkščiai kalbėjo su vienu iš jų per televiziją, arba kad visuomenės pyktis iš karto pakirs jo prezidentavimą.
Ir galbūt, jei padėtis klostysis labai blogai, tai gali turėti rimtų pasekmių V.Putino prezidentavimui.
„Du trečdalius autokratinių lyderių nušalina jų pačių sąjungininkai, – pastebi M.Popova. – Per daug užveržęs varžtus, bandydamas iš tikrųjų padidinti savo galią valdančiosios autoritarinės koalicijos sąskaita, jis kelia grėsmę savo pozicijai.“
