Žinoma, veiksnių – ne vienas. Tikrai svarbi Rusijos pozicija – dabar Kremlius lyg ir ryžtingai remia Minską, nes iš abiejų sostinių liejasi kaltinimai neva į Baltarusijos politiką besikišantiems Vakarams, bet yra svarstymų, kad Maskva turi ir kitą planą.
Alternatyvus Baltarusijoje labai didelę įtaką turinčios Rusijos scenarijus greičiausiai susijęs su mažiau prognozuojamu faktoriumi – baltarusių ryžtu toliau protestuoti.
Neapibrėžtumo dar labai daug
OMON pirmosiomis demonstracijų dienomis vykdytos represijos jau nekartojamos – bent jau tokiu žiauriu mastu. A.Lukašenkos režimas tikisi, kad žmonės, kurie nuolat bauginami, išsigąs, pavargs ir nusiramins.
O jei ne? Į tai tikrai negali neatsižvelgti Kremlius, ne vieno apžvalgininko teigimu, aktyviai palaikantis ryšius su aktyvistais, visų pirma – Koordinacine taryba ir viena jos lyderių, Maryja Kalesnikava.
Kad ir kaip galiausiai būtų, po 26 metų autokratizmo Baltarusijoje tiesiog nėra gerai organizuotos ir užtektinai didelės demokratinės politinės jėgos.
Todėl, pastebi „Politico“, labai sunku prognozuoti, kas gali tapti naujuoju šalies lyderiu, nors tokias ambicijas demonstruoja M.Kalesnikava, neseniai save taip ir pavadinusi – „lydere“. Buvusi iš kandidatų į prezidentus išbraukto Viktoro Babarykos štabo vadovė su kolegomis ką tik įkūrė partiją „Kartu“ („Vmeste“).
Neapibrėžtumo ir konvulsijų Baltarusijos politikoje daug. Juk dar prieš metus nė vienas iš populiariausių A.Lukašenkos režimo priešininkų – nei V.Babaryka, nei Valeras Capkala, nei Siarhejus Cichanouskis, kuriam rinkimuose atstovavo jo žmona Sviatlana – nebuvo laikomi rimtais veikėjais.
Jei galiausiai A.Lukašenka pasitrauktų ar sutiktų su laisvais ir sąžiningais rinkimais, durys atsivertų ir dar visam būriui potencialių kandidatų. O juos galima bent pabandyti aprengti vienokiu ar kitokiu politiniu rūbu.
Veidu į Rusiją
Prorusiškas kandidatas neabejotinai apkaltintų A.Lukašenkos vyriausybę nusisukant nuo Maskvos, nors Rusija jau daug metų remia kaimynę ir finansine, ir politine prasme.
Toks kandidatas taip pat pasistengs priminti rinkėjams, kad vyriausybė dar 2005 metais pažadėjo pradėti naudoti rusišką rublį, bet pažado taip ir neišpildė, nors Baltarusija daug išlošia Rusijos rinkoje ir gauna nemažų finansinių subsidijų.
Bus ir taikinys – probaltarusiški kandidatai, kuriuos bus pradėta vadinti „naciais“. Be to, įmanomos idėjos, kad baltarusių kalba nebeturėtų būti valstybinė, nes dauguma gyventojų kasdien kalba rusiškai.
Žinoma, toks kandidatas pasisakys už ryšių su Maskva stiprinimą, o save vaizduos kaip patikimą Kremliaus partnerį.
Galimi kandidatai. Vienas realiausių – parlamentaras Olegas Gaidukevičius, atstovaujantis Baltarusijos liberalų demokratų partijai.
Nors O.Gaidukevičius buvo prisijungęs prie A.Lukašenkos perrinkimo vajaus, vėliau jis kritikavo smurtą prieš protestuotojus ir opozicijos aktyvistus. Jis taip pat įkūrė Baltarusijos liaudies patriotinį judėjimą, kurio pagrindinis tikslas – išlaikyti ryšius su Rusija ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija.
Elvira Mirsamilova – dar viena potenciali kandidatė. Ji yra judėjimo „Piliečių susitarimas“ pirmininko pavaduotoja, o šis judėjimas yra įsteigęs Kremliui palankų naujienų portalą „Politring“.
E.Mirsalimova irgi negaili kritikos oficialiajam Minskui dėl pašlijusių santykių su Maskva, o sovietų diktatorių Josifą Staliną vadina „garsiu politiniu lyderiu“.
Yra dar ir, žinoma, Viktoras Babaryka – prorusiškų pažiūrų buvęs banko vadybininkas, kuris ir pats ketino dalyvauti rugpjūčio prezidento rinkimuose, bet vietoj to atsidūrė už grotų. Yra ir Valeras Capkala, iš Baltarusijos į Europą nutaręs sprukti per Maskvą.
V.Capkala netgi parašė atvirą laišką Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kurio paprašė nustoti remti A.Lukašenką.
Kas už tokį kandidatą balsuotų? Parama turbūt priklausytų nuo to, kokio lygio santykių su Rusija pretendentai sakytų norintys.
42 proc. mano, kad Baltarusijai geriau išlaikyti strateginę partnerystę su Rusija, o ne siekti stoti į ES, o 76 proc. nori, jog abi šalys išlaikytų draugiškus santykius.
Nepriklausomų tyrėjų teigimu, prorusiškumo Baltarusijoje šiuo metu mažiau nei bet kada per pastaruosius 20 metų. Pernai gruodį apklausa parodė, kad mažiau nei 50 proc. baltarusių remia tolesnę integraciją su Rusija ir kad vos 3,7 proc. baltarusių norėtų, jog šalis taptų Rusijos Federacijos subjektu.
Kita vertus, „kietos“ sienos su Rusija nori irgi labai mažai žmonių – vos 6,8 proc. Platesni duomenys tokie: 42 proc. mano, kad Baltarusijai geriau išlaikyti strateginę partnerystę su Rusija, o ne siekti stoti į ES, o 76 proc. nori, jog abi šalys išlaikytų draugiškus santykius.
Veidu į Europą
Jei rinkimų kampanija apskritai būtų ir ji būtų švari (po naujausių Rusijos manevrų pokyčiai, tiesa, vis nerealesni), joje tikrai dalyvautų ir bent vienas proeuropietiškas kandidatas, kuris bandytų suvilioti baltarusius europietiško gyvenimo ES perspektyva.
Baltarusija iš tiesų ribojasi su trimis ES šalimis ir dalyvauja ES Rytų partnerystės programoje. Proeuropietiškas kandidatas tikriausiai kalbėtų apie progą atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos ir siekti glaudesnių ryšių su Bendrija.
Kalbama greičiausiai būtų apie Asociacijos susitarimą, prekybą, bevizį režimą. O kadangi Bendrija greičiausiai laikytųsi labai santūriai, toks kandidatas galėtų tikinti, kad ryšių su ES stiprinimas nereiškia nusisukimo nuo Rusijos.
Galimi kandidatai. Tikriausiai reikėtų kalbėti apie politikus, dirbančius tradicinėje opozicijoje ir turinčius ryšių su europinėmis institucijomis, tarkime, Europos Parlamento frakcijoje.
Keli kandidatai – buvęs užsienio reikalų viceministras Andrejus Sanikavas, vadovaujantis „Europietiškos Baltarusijos“ iniciatyvai, judėjimo „Už laisvę“ vadovas, buvęs kandidatas į prezidentus Aliaksandras Milinkevičius, Nepriklausomybės akto signataras Anatolijus Liabedzka.
Dar viena viltimi laikyta Koordinacinės tarybos narė Volha Kavalkova, priklausanti naujai aktyvistų kartai ir turinti daug kontaktų Briuselyje. Tačiau jai gresia nauji kaltinimai, nors ketvirtadienį ji jau turėjo būti paleista iš kalėjimo.
Galiausiai minimas Pavelas Latuška, buvęs kultūros ministras. Tiesa, trečiadienį pranešta, kad jis išvyko į Lenkiją, o penktadienį atvyksta į Lietuvą – galbūt jau ruošiamasi ateičiai užsienyje?
Kas už tokį kandidatą balsuotų? Nepriklausomos apklausos liudija 32 proc. baltarusių nuomonę, kad jų gyvenimas pagerėtų, jei ne Rusija, o ES būtų pagrindinė Baltarusijos sąjungininkė.
Taip manančių gali padaugėti. Dar vienas tyrimas praėjusiais metais parodė, kad 89 proc. baltarusių Bendriją vertina teigiamai arba neutraliai. 51 proc. apklaustųjų tvirtino pasitikintys ES.
Veidu tik į Baltarusiją
„Politico“ tokį kandidatą vadina „nacionalistu“ – bet dėl vienos paprastos priežasties. Baltarusijos švietime, versle ir valdžioje jau daug metų dominuoja rusų kalba, tad bet kuris kandidatas, pasisakantis už baltarusišką tapatybę, iškart būtų vaizduojamas kaip ekstremistas.
Toks kandidatas siektų atstovauti baltarusiams, kurie dėl kalbos jaučiasi diskriminuojami. Jis galėtų būti tiek konservatorius, tiek neoliberalas, bet tikrai siektų apginti baltarusių kalbą, o rusų – kaip tik išstumti, nes ši kalba oficialia buvo paskelbta tik po 1995 metais surengto referendumo.
Bet kuris kandidatas, pasisakantis už baltarusišką tapatybę, iškart būtų vaizduojamas kaip ekstremistas.
Galimi kandidatai. Jei būtų pakeisti įstatymai, kol kas neleidžiantys kandidatuoti asmenims, kurie užsienyje gyvena jau daugiau nei 10 metų, į kandidatus greičiausiai veržtųsi Zianonas Pazniakas, jau nuo 1996-ųjų gyvenantis JAV.
Dar vienas potencialus politinės kovos dalyvis – charizmatiškas ir gerai žinomas krikščionis demokratas Pavelas Severinecas. Tiesa, jis prieš rugpjūčio rinkimus buvo suimtas ir dabar laukia bausmės.
Kas už tokį kandidatą balsuotų? Už tokį kandidatą balsuotų išsilavinusi mažuma, kalbanti baltarusiškai. Manoma, kad apie 60 proc. baltarusių laiko baltarusių kalbą gimtąja, nors oficialiai jų yra maždaug 47 proc. – tiek pat, kiek ir rusakalbių.
Tiesa, gali būti, kad patriotiškas kandidatas rinkėjams gali pasirodyti pernelyg konservatyvus – pavyzdžiui, aiškinti, kad gėjai neturėtų dalyvauti demokratinių judėjimų veikloje. Tokia, beje, yra P.Severineco nuomonė.
Tokiu atveju dalis potencialių tokio kandidato rinkėjų, ko gero, pasirinktų proeuropietišką jo varžovą.
Kitoks A.Lukašenka
Galiausiai turint omenyje, kiek ilgai A.Lukašenka laikosi valdžioje, nieko nenustebintų bent vienas kandidatas, kuris žadėtų išlaikyti populiariausius šio režimo sprendimus – pensijų ir socialinių išmokų sistemą, aktyvų ekonomikos reguliavimą.
Toks kandidatas, tiesa, atpalaiduotų pančius kitose srityje – pavyzdžiui, leistų laisviau veikti politikoje, užtikrintų daugiau žodžio laisvės. Jis kalbėtų apie nuoseklias ekonomines reformas, bet elgtųsi kaip A.Lukašenka – žaistų ir su Europa, ir su Rusija, bent jau užsienio politikos srityje.
Galimi kandidatai. Nors jie tai neigia, politinių ambicijų greičiausiai turi šiemet atleistas premjeras Siarhejus Rumas ir dabartinis užsienio reikalų ministras Vladzimiras Makejus.
Be to, yra ir itin nedidelė tikimybė, kad pats A.Lukašenka gali pasiduoti spaudimui ir valdyti nuosaikiau nei iki šiol.
Kas už tokį kandidatą balsuotų? Daugybei baltarusių neramu dėl pinigų, todėl didelę jų dalį būtų galima įtikinti balsuoti už režimo atstovą – jei tik jis pažadėtų stabilizuoti ekonomiką ir išsaugoti darbo vietas.
Viena apklausa neseniai parodė, kad daugiau nei 60 proc. baltarusių labiausiai neramu dėl kylančių kainų ir infliacijos, taip pat – mažų atlyginimų ir nedarbo. Tad jei kandidatas garantuotų stabilumą ir tuo pat metu sugebėtų skambėti kaip progresyvesnis politikas, šansai nugalėti būtų išties solidūs.
-
Baltarusių protestuotojai mokosi iš užsienio šalių. Ar jų metodai pasiteisins?
-
A.Lukašenka pažėrė naujų grasinimų: be manęs Baltarusija subyrėtų į gabalus
-
RT propagandistų komandiruotė į Minską: kaip dirba A.Lukašenkos pakviesti svečiai?
-
Baltarusių analitikė: ES susilaiko nuo sankcijų A.Lukašenkai, nes nori pasilikti galimybę kalbėtis
