Pirmąjį pasakojimą apie gyvenimą okupuotame Kryme rasite čia.
Pereinamasis laikotarpis, kai Krymas „persikėlė“ iš Ukrainos į Rusiją, skaudžiausiai palietė totorius. Šita bendruomenė, kuri sudarė apie 12 procentų pusiasalio gyventojų, jautė, kad rusiška okupacija yra didžiausia grėsmė jų saugumui.
Jautė, nes diskriminacija ir išankstinis nusistatymas prieš totorius nėra nauja patirtis. Pusiasalio šeimininkai musulmonai tai patyrė dar 1944 metais, kai sovietų galvažudys Josifas Stalinas ištrėmė visą bendruomenę į Uzbekistano užkampius.
Diskriminacija ir išankstinis nusistatymas prieš totorius nėra nauja patirtis. Pusiasalio šeimininkai musulmonai tai patyrė dar 1944 metais, kai sovietų galvažudys Josifas Stalinas ištrėmė visą bendruomenę į Uzbekistano užkampius.
Jiems buvo leista grįžti tik 1980 metų pabaigoje ir 1990 metų pradžioje. Tačiau toks sprendimas smarkiai papiktino Kryme įsitvirtinusius rusus, kurie teritoriją jau laikė savo namais. Kremliaus agresija tik paspartino etninę įtampą.
2014 metų kovo mėnesį, kai įvyko vadinamasis „referendumas“ ir Krymą galutinai aneksavo Rusija, totoriai jautė tokią grėsmę, kad suformavo savigynos būrius, pradėjo naktinį patruliavimą.
V.Putinas tarsi pabandė „reabilituoti“ musulmonų bendruomenės reputaciją, kai juos pavadino J.Stalino aukomis, o naujasis parlamentas įteisino Krymo totorių kalbą kaip vieną iš oficialiųjų, taip sulygindamas su rusų ir ukrainiečių kalbomis. Bet po okupacijos realybė smarkiai pasikeitė.
Du žymūs totorių lyderiai, kurie smarkiai priešinosi Rusijos agresijai, nebegali patekti į pusiasalį. Balandžio mėnesį į savo namus negalėjo sugrįžti totorių lyderis Mustafa Džemilevas, o liepos mėnesį neleista atvykti Refatui Čubarovui.
Rugsėjo mėnesį organizacija „Human Rights Watch“ pranešė, kad Rusijos FSB ir Krymo policija įsiveržė į Krymo totorių savivaldos organo „Mejlis“ būstinę, atliko areštus. Tuo pačiu metu buvo vykdomi reidai į mečetes ir islamo mokyklas.
Represinės struktūros teigė, kad Krymo totoriai krečiami ieškant ginklų, narkotikų, ekstremistų literatūros. Per reidus keli bendruomenės nariai buvo pagrobti, kai kurie buvo rasti nužudyti.
Tada represinės struktūros teigė, kad Krymo totoriai krečiami, nes ieškoma nelegalių ginklų, narkotikų, ekstremistinės literatūros. Per reidus keli bendruomenės nariai buvo pagrobti, o kai kurie – nužudyti.
„Rusija apsimeta, kad mus priima. Bet jie neleidžia parodyti net mažiausio pasipriešinimo gesto. Jie mums sako, kad laikai pasikeitė ir dabar gyvensime pagal jų taisykles“, – sakė Krymo totorių savivaldos „Mejlis“ narys Abduramanas Egizas.
Gegužės mėnesį A.Egizas buvo žiauriai sumuštas, kai gatvėje sutiko sukarintą prorusiškų veikėjų „savigynos“ būrį. Rusijos kolaborantai paprašė paso, musulmonas atsisakė parodyti dokumentą nepažįstamiesiems, todėl žaizdas gydosi iki šiol.
A.Egizas pasakojo, kad dabar Kremliaus taktika yra sukurti naujus galios centrus totorių bendruomenėse, sukiršinti, paskleisti nesantaiką ir galiausiai – išardyti savivaldą „Mejlis“. Jau dabar yra net dvi „alternatyvios“ totorių organizacijos, kurios sutiko visapusiškai bendradarbiauti su Rusijos valdžios institucijomis. A.Egizas jau anksčiau suprato, kad ir tarp totorių atsiras kolaborantų, tačiau pagrindinis klausimas – kiek tokių bus.
„Mes esame už dialogą ir mūsų tikslas yra pasiekti, kad padėtis būtų rami ir stabili. Mes nesiruošiame užsiimti provokacijomis, – kalbėjo A.Egizas. – Mes suprantame, kad tai, kas vyksta Kryme, yra didesnio žaidimo dalis.“
Krymo totorių žiniasklaida liko paskutine nepriklausoma ir neperimta Rusijos pakalikų. Iš karto po okupacijos Ukrainos televizijos kanalai buvo išjungti, o per televizorius dabar rodo tik rusiškus Kremliaus pranešimus. Pavyzdžiui, šlovina Rusijos armiją ir aiškina apie grėsmes, kurias stačiatikybei esą kelia kitatikiai. Kartais šitos televizijos stotys rodo ir kitokių laidų. Pavyzdžiui, kad V.Putinas žaidė ledo ritulį, arba – ką V.Putinas mano apie esamą politinę situaciją, ką V.Putinas mano apie naują hidroelektrinę, ką V.Putinas mano apie žvejybos pramonės plėtrą.
Krymo valdžia leido transliuoti totorių televizijos tinklą ATR, tačiau prieš tai įvykdę žiaurią cenzūrą, kuri primena kastraciją. Tiek prieš, tiek po okupacijos ATR smarkiai kritikavo Rusiją, todėl sulaukė neaiškių kaltinimų dėl „ekstremizmo kurstymo“, buvo nuolat persekiojama represinių struktūrų.
Galiausiai, ATR nusprendė visiškai atsisakyti politinių laidų ir reportažų, kad galėtų išlaikyti bent totorių kultūros programas.
„Rusijos valdžios institucijos nepasakė, ką tiksliai mes padarėme blogai. Jie tik aiškino, kad kažkurioje vietoje mes buvome neteisūs, kalbėjome netinkamu tonu, turėjome paslėptų minčių“, – pasakojo ATR vadovė Elzara Isljamova. – Taigi, mes turėjome sušvelninti savo poziciją. Mūsų tikslas yra išsaugoti kanalą ir tęsti bent jau kultūrinę misiją, išsaugoti totorių tapatybę. Ir ne bet kokia kaina – mes neužsiimame propaganda ir melu. Bet kai negalime pasakyti tiesos, tai renkamės tylėjimą.“
Šių metų sausį į televizijos ATR būstinę įsiveržė Kremliaus specialiosios tarnybos, areštavo įrangą, serverius, archyvinę filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuoti antiputiniški protestai.
Niekas nežino, kiek gyvuos ATR. Šių metų sausį į televizijos būstinę įsiveržė Kremliaus specialiosios tarnybos, areštavo įrangą, serverius, archyvinę filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuoti antiputiniški protestai. Nekritikuoti Kremliaus neužtenka – okupantams reikia, kad totoriai taip pat panertų į rusiškos propagandos upę. Priešingu atveju, totorių signalai gali būti nutildyti.
* * *
Labai sunku nuspėti, kokia yra Krymo ateitis. Rusija siekia sukurti buką normalios kasdienybės jausmą. Tarsi nieko nebūtų įvykę.
Dabartinė pusiasalio izoliacija, nors yra varginanti ir brangi, tačiau puikiai pasiteisino. Krymas visiškai iškrito iš pasaulio žemėlapio, Kremlius sunaikino naujienų ritmą, stojo merdinti ramybė ir dabar bandoma kurti naują realybę. Nors tarptautinė bendruomenė Krymo okupacijos taip ir nepripažino, tačiau pasaulio šalys okupaciją laiko jau įvykusiu faktu.
Savo viešnagės pabaigoje sutikau IT specialistą Vitalijų. Trisdešimtmetis man išdidžiai rodė kortelę, kurioje parašyta, kad jis priklausė Simferopolio miesto „savigynos“ pajėgoms. Ši sukarinta organizacija yra išlaikoma iš okupacinio režimo kišenės ir vykdo represijas prieš „nepalankius“ Krymo gyventojus.
Okupacijos pradžioje Vitalijui buvo pavesta saugoti tvarką gatvėse ir stebėti potencialius opozicionierius, kurie gali kelti grėsmę režimui. Be to, vyriškis kartu su Rusijos okupacine kariuomenė vykdė reidus ir padėjo perimti viešosios paskirties pastatus.
„Mes garbinome Rusiją, – sako Vitalijus, prieš tai paprašęs pakeisti vardą, kad apsaugotų tapatybę. – Aš kovojau už savo šalį, nes Rusija yra mano idealas. Mes galvojome, kad Ukrainos nacionalistai gali įsiveržti į mūsų namus, kad totoriai užsiima radikaliu islamu. Natūralu, kad mes norėjome apsaugoti save ir Krymą.“
Vitalijaus motina turėjo namų apyvokos daiktų parduotuvių tinklą, tačiau prarado daugiau nei pusę savo verslo dėl ekonominių okupacijos pasekmių. Tėvas, ilgametis gamyklos vadovas, buvo priverstas išeiti į pensiją, kai atsisakė vykdyti valdžios nurodymus.
Tačiau geresnės ateities svajonė ir rusiška realybė pamažu tolo vienas nuo kitos. Vitalijaus motina turėjo namų apyvokos daiktų parduotuvių tinklą, tačiau prarado daugiau nei pusę savo verslo dėl ekonominių okupacijos pasekmių. Tėvas, ilgametis gamyklos vadovas, buvo priverstas išeiti į pensiją, kai atsisakė vykdyti bukus okupacinės valdžios nurodymus.
Vitalijus matė, kas vyksta, pamažu atėjo supratimas apie tikrąją padėtį, todėl po mėnesio nusprendė palikti sukarintą „savigynos“ organizaciją.
„Buvo malonu žiūrėti į Rusiją, kai ji buvo toli. Bet dabar mes labai gerai matome, kas tai yra autoritarinis ir represinis režimas, – aiškino Vitalijus. – Vyriausybės kontrolės varžtai buvo įsukti lėtai, todėl žmonės apsimeta, kad to nepastebi ir nerengs jokių protestų. Dabar Kryme klesti banditizmas. Jaučiu, kad Rusija naudoja Krymą kaip patriotinę kramtomąją gumą.“
Uždaviau Vitalijui paskutinį klausimą: jeigu galėtų atsukti laiką atgal, ar prisijungtų prie prorusiškų jėgų ir stotų į tą patį „savigynos“ būrį?
„Taip, – atsakė jis. – Norėčiau tai padaryti dar kartą.“
