Okupuotose teritorijose veikianti ukrainietė: „Aš nenoriu gėlių, noriu savo Ukrainos“

Judėjimas „Piktoji Mavka“ įrodo, kad Maskvos remiamos pajėgos nėra laukiamos okupuotose pietų Ukrainos teritorijose, apie jį straipsnyje paskelbė vokiečių leidinys „Deutsche Welle“.

Žurnalistė Anna Psemyska kalbėjosi su šiai grupei priklausančiomis moterimis, kurios jai atskleidė nenuspėjamos ir daug sričių apimančios savo veiklos užkulisius.

Pasipriešinimo dalyvė: žinojome, kad [rusų] okupantai ką nors darys; be abejonės, jie stovės prie įmonių ir dalins moterims gėles. Norėjome jiems parodyti, kad gėlėmis mūsų nenupirks, kad mes žinome, ko norime, t.y. norime susigrąžinti Ukrainą.

„Šeimai apie savo pogrindinę veiklą nepasakoju. Darau viską, kas nuo manęs priklauso, kad jie nepamatytų nė vieno lankstinuko ar purškiamų dažų skardinės“, – sakė Tetjana.

Moteris, kurios vardas buvo pakeistas saugumo sumetimais, kilusi iš Simferopolio, kuriame ir įsikūrusi „Piktosios Mavkos“ judėjimo būstinė. „Mavka“ – ukrainiečių folkloro ir mitologijos būtybė, miško globėja, dorybinga nimfa, sauganti gamtą nuo blogos įtakos.

Šiai pogrindinei organizacijai vadovauja moterys, veikiančios Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose. Galbūt iš pirmojo žvilgsnio jų veiksmai neatrodo reikšmingi – organizacijos narės dalija proukrainietiškus lapelius, piešia grafičius, naikina rusiškus simbolius ir renka informaciją apie Rusijos kariuomenę – tačiau tai vienas iš aktyvaus pilietinio pasipriešinimo būdų, būtinų sistemai destabilizuoti.

Moterų pasirinkti šūkiai kaip „Mavka viską mato!“ ar „Okupantai, pasitraukite! Neerzinkite ukrainiečių moterų“ kartu su mitinės būtybės atvaizdais atsiranda ant plakatų, kurie iškabinami ne tik Rusijos okupuotose Zaporižios ir Chersono sričių dalyse, bet ir Krymo pusiasalyje.

Pasak „Deutsche Welle“ žurnalistės, pasipriešinimo judėjimą įkūrė trys draugės iš Melitopolio. Viena iš jų pasakojo, jog idėja joms kilo susibūrus virtuvėje.

„Artėjo kovo 8-oji, Tarptautinė moters diena. Žinojome, kad [rusų] okupantai ką nors darys; be abejonės, jie stovės prie įmonių ir dalins moterims gėles. Norėjome jiems parodyti, kad gėlėmis mūsų nenupirks, kad mes žinome, ko norime, t.y. norime susigrąžinti Ukrainą.“

To pasekoje viena iš organizacijos įkūrėjų sukūrė plakatus su jaunos moters, daužančios rusų kareivį gėlių puokšte, atvaizdu. Užrašas ant jų buvo tiesus ir be jokių dviprasmybių: „Aš nenoriu gėlių, noriu savo Ukrainos“.

Didžiąja dalimi savo veiklą moterys koordinuoja susirašinėjimo platformoje „Telegram“, ši platforma taip pat naudojama vizualinei informacijai, plakatų maketams platinti, kad kiti okupuotų teritorijų gyventojai galėtų parsiųsti skaitmenines jų kopijas, atsispausdinti ir iškabinti savo miestuose.

„Per visą okupacijos laikotarpį stengėmės, kad apie mūsų pasipriešinimą būtų žinoma, taip pat padėjome kitiems judėjimams. Tačiau visada galvojome, kad būtų gerai ką nors nuveikti kaip moterims“, – žurnalistei atviravo organizacijos įkūrėja ir pridūrė, kad rusai nesitikėjo tokio pasipriešinimo judėjimo iš moterų.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Moteris Ukrainoje

Tetjana prie pogrindinio judėjimo prisijungė pamačiusi „Piktosios Mavkos“ plakatus. Ji pasakojo, jog sprendimą lėmė tai, kad ji nuo pat vaikystės liudijo rusų žiaurumą Melitopolyje, kur praleido dalį savo gyvenimo, ir pažymėjo seniai norėjusi išreikšti savo proukrainietišką poziciją, tačiau anksčiau tam buvusi per jauna, rusų įsikraustymas į jos tuščią jos senelės butą Melitopolyje paskatino ją daugiau neatidėlioti ir imtis veiksmų.

Pirmoji jos užduotis buvo surinkti informaciją.

„Iš pradžių tiesiog stebėjau mieste esančius kariškius ir jų įrangą. Iš pažįstamų, dirbančių vietos valdžios institucijose, išgirdau gandus ir apie viską pranešiau „Mavkai“, – teigė Tetjana. Vėliau jos buvo paprašyta platinti lankstinukus ir piešti ant sienų mėlynas ir geltonas Ukrainos vėliavas bei rašyti proukrainietiškus šūkius.

Moteris atkreipė dėmesį, jog nelengva išlikti nepastebėtai.

„Kai klijuoji lapelius, išsitrauki mobilųjį telefoną, fotografuoji, išgirsti už nugaros kažkieno žingsnius. Piešti grafičius dar sunkiau, nes turi mūvėti pirštines, kad rankos nenusidažytų dažais. Tada jas reikia nusiimti ir nufotografuoti. Judriose vietose tai tiesiog neveikia.“

Vienas populiariausių Tetjanos pasiūlytų pasipriešinimo būdų – rusiškos simbolikos deginimas, užfiksuojamas vaizdo įrašuose bei nuotraukose.

„SIPA“/„Scanpix“/Asociatyvi nuotr.

Šiuo metu judėjimui priklauso daugiau nei šimtas aktyvių dalyvių įvairiuose okupuotuose miestuose, sakė organizacijos „Piktoji Mavka“ atstovė. Ji pridūrė, kad dar šimtai moterų ir merginų prisijungia ne taip reguliariai, sakydamos, kad jos daro tokius dalykus, kaip perduoda pranešimus apie kelių užkardas, kai Rusijos kariuomenė atlieka patikrinimus ir kratas, apie pastatus, kuriuose dislokuoti rusų kariai, arba ligonines, į kurias gali patekti tik rusų okupantai, arba kai vietiniai gyventojai naudojami kaip gyvieji skydai.

Organizacijos narės taip pat pradėjo rinkti moterų, kurios tokioje priešiškoje aplinkoje jaučiasi bejėgės, pasakojimus. Įkūrėjų teigimu, rusų kareiviai dažnai elgiasi įžūliai ir bando užmegzti kontaktą su ukrainiečių moterimis tiesiog gatvėje:

„Viena jauna moteris man parašė, kad ji retai išdrįsta išeiti iš namų ir tik retkarčiais nueina į parduotuvę“.

Moterų veikla minima ir prorusiškuose „Telegram“ kanaluose, kur ji įvardijama kaip bandymas „įbauginti“ vietos gyventojus. Komentatorių teigimu, moterys yra „sabotažo būriai“, pasitaikė ir tokių, kurie iš viso suabejojo pogrindinio judėjimo egzistavimu.

Pasipriešinimo dalyvė: per devynerius [Krymo] okupacijos metus daliai gyventojų įtaką darė atkakli Rusijos propaganda.

„Man tai ženklas, kad okupantai viską mato, ir jiems tai visai nepatinka“, – sakė organizacijos narė. Ji pridūrė, kad pasipriešinimo judėjimo tikslas – priminti rusams, jog jie nėra laukiami Ukrainoje.

Pasak jos, daroma viskas, kad būtų galima pasipriešinti Rusijos propagandai bei vėliavų ir šūkių masei. Tačiau rusai Melitopolyje tebesijaučia patogiai. Moters teigimu, esama mažai ženklų, jog rusai planuoja pasitraukti, tačiau moteris pažymėjo, kad vietos gyventojai kasdien tampa vis aktyvesni.

„Kai žmonės mato, kokie sėkmingi yra mūsų kariai, o paskui apie juos skaito, tai suteikia jiems drąsos. Vyrai gali tai padaryti, galime ir mes“, – pridūrė pasipriešinimo judėjimo narė.

Iš Simferopolio kilusi Tetjana atskleidė, jog po neseniai įvykdytų sprogimų Kryme pusiasalio gyventojams, kurie palaiko Rusijos pajėgas, atsirado daugiau baimės. Ji paaiškino, kad kai kurie jau išvyko į Rusiją, o kiti svarsto galimybę išvykti, jei kovos veiksmai paaštrėtų.

„Per devynerius [Krymo] okupacijos metus daliai gyventojų įtaką darė atkakli Rusijos propaganda“, – apgailestaudama pažymėjo Tetjana ir pabrėžė, jog apie jos pogrindinę veiklą nežino nei draugai, nei šeima, nei pažįstami žmonės.

„Man atrodo, kad daug žmonių Kryme, ypač [vietiniai] Krymo totoriai, palaiko pasipriešinimą“, – sako ji.