Okupuotų Ukrainos regionų pripažinimą lygina su Kosovu: ar tikrai yra panašumų?

Socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbtas vaizdo įrašas, kuriame teigiama, kad Kosovas „nėra šalis“:

„Šios valstybės nepripažįsta visos Europos Sąjungos narės, ji nėra įstojusi į Jungtines Tautas, o jei pripažįstame Kosovo nepriklausomybę, turime pripažinti ir nepriklausomą Krymą, Chersoną, Donbasą ir net Kataloniją“.

Pažymėtina, kad šis požiūris beveik pažodžiui sutampa su Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo kartojama pozicija: „Jūs pripažinote Kosovą be referendumo, bet nepripažinote Krymo, nors referendumas buvo“.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Rusų šarvuočai su „žaliais žmogeliukais“ netoli Kramtorsko miesto

Panašumai ir skirtumai

Kosovo ir vadinamųjų Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“, Krymo bei iš dalies okupuotų Chersono ir Zaporižios sričių nepriklausomybės paskelbimo aplinkybės yra panašios tuo, kad visais trimis atvejais tai buvo padaryta pažeidžiant galiojančias konstitucijas šalių, kurių pripažintai teritorijai priklausė šie regionai.

2006 m. Serbijos Konstitucijos preambulėje buvo nuoroda į Kosovą ir Metohiją kaip į neatskiriamą Serbijos Respublikos dalį, dėl to šios provincijos atsiskyrimas de jure buvo neįmanomas.

Ukrainos Konstitucijoje buvo 73 straipsnis, kuriame buvo nustatyta: „Tik visos Ukrainos referendumas gali nuspręsti dėl Ukrainos teritorijos pakeitimo“.

Todėl bet koks viename ar keliuose Ukrainos regionuose surengtas referendumas dėl nepriklausomų valstybių sukūrimo vienareikšmiškai pažeidė galiojančią Ukrainos Konstituciją.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Krymas

Tačiau, be šių akivaizdžių panašumų, yra ir nemažai reikšmingų skirtumų.

Pirma ir svarbiausia, prieš vienašališkai paskelbiant nepriklausomybę Kosove vyko ilgalaikis tarpetninis konfliktas, etniniai valymai ir žudynės, į kuriuos skirtingu mastu buvo įsitraukę ir Jugoslavijos, ir Kosovo albanų atstovai.

Kryme, Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono srityse iki „liaudies respublikų“ ir „nepriklausomų“ sričių sukūrimo nebuvo tarpetninių ar skirtingų konfesijų konfliktų, panašių į tai, kas vyko Kosove.

Antra, Kosovo valdymo tvarka 1999-2008 m. buvo nustatyta Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 1244.

Joje nurodyta išvesti visas Jugoslavijos karines ir policijos pajėgas, o provincijos administravimas perduotas Jungtinių Tautų laikinajai administravimo misijai Kosove (UNMIK).

Šį susitarimą pripažino ir Jugoslavijos valdžios institucijos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Neteisėtas Krymo referendumas baigėsi.

Jungtinių Tautų įsikišimas

Nuo tada, kai Jugoslavijos (Serbijos) vyriausybė prarado valdžią Kosove, iki nepriklausomybės paskelbimo, teritoriją valdė Jugoslavijos (Serbijos) valdžios institucijų ir JT Saugumo Tarybos oficialiai pripažinta administracija.

Toje pačioje rezoliucijoje Nr.1244 buvo numatytas pereinamasis laikotarpis, kuriam pasibaigus turėjo būti nustatytas galutinis Kosovo statusas.

Krymo, Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono sričių atžvilgiu JT Saugumo Taryba tokios tvarkos nenustatė, ir panašūs politiniai procesai jose nebuvo vykdomi.

Galiausiai, Kosovo nepriklausomybės paskelbimo metu Jugoslavijos Federacinė Respublika (JFR), kurios teritorinis vientisumas buvo patvirtintas Rezoliucija Nr. 1244, nustojo egzistuoti – ji buvo pertvarkyta į Serbijos ir Juodkalnijos valstybinę bendriją, kuri iširo nuo jos atsiskyrus Juodkalnijai.

Ir nors Serbijos teisės į Kosovo ir Metohijos provinciją kyla iš jos, kaip teisinės JFR teisių perėmėjos, statuso, faktinis ir tarptautiniu mastu pripažintas valstybės sienų pasikeitimas taip pat gali būti laikomas papildomu argumentu Kosovo teisės atsiskirti naudai.

Ukrainoje panašūs procesai paprasčiausiai neįvyko.

Akivaizdu, kad situacija turi nemažai esminių skirtumų, iš kurių svarbiausias – Kosove vykęs ilgalaikis tarpetninis konfliktas, kai Donecko ir Luhansko srityse nieko panašaus nebuvo.

Teisiškai negaliojantys „referendumai“

S.Lavrovo baksnojimai į tai, kad Kryme vyko „referendumas“, neįtikina ir teisiniu požiūriu, nes 2014 m. Kryme surengtas „referendumas“ neatitiko pagrindinių tarptautinės teisės principų ir standartų.

Venecijos komisijos patvirtintame „Rekomenduojamų normų dėl referendumų kodekse“, į kurį orientuojasi Europos Taryba (kurios nare iki 2014 m. buvo ir Rusija), teigiama:

„Sprendimas organizuoti referendumą turi būti priimtas laikantis galiojančios teisinės tvarkos apskritai ir ypač galiojančių procedūrinių taisyklių.

Visų pirma, referendumas negali būti organizuojamas tais atvejais, kurie nenumatyti Konstitucijoje arba viename iš atitinkamų jos įstatymų; pavyzdžiui, jei visuotiniam balsavimui teikiamas klausimas priklauso išimtinei parlamento kompetencijai“.

Kaip minėta, Krymo nepriklausomybės referendumas tiesiogiai prieštaravo Ukrainos Konstitucijai. Todėl pagal Venecijos komisijos (ir atitinkamai Europos Tarybos) patvirtintas normas, jis buvo neteisėtas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Referendumo reklama Kryme

Be to, jo organizavimas buvo abejotinas ir kitais aspektais. Pavyzdžiui, referendumuose turi būti užtikrintos vienodos sąlygos svarstomo klausimo šalininkams ir priešininkams, o „valdžios institucijos (nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis) neturi daryti įtakos balsavimo rezultatams pernelyg didele ir vienpusiška kampanija“.

Be to, pasirengimas turėtų būti gana ilgas; teisės aktai, susiję su referendumu, neturėtų būti keičiami vienerius metus iki jo.

Galiausiai, 2014 m. pavasarį Kryme buvę Rusijos kariai iš esmės neleidžia kalbėti apie jokią laisvą tautos valios išraišką. Panaši padėtis buvo ir okupuotose Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios srityse.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Rusų šarvuočai su „žaliais žmogeliukais“ netoli Kramtorsko miesto

15min verdiktas: trūksta konteksto. Neatsižvelgiama į svarbius aprašomų situacijų skirtumus.

Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.