Olegas Panfilovas: Sovietų Sąjungą pražudęs melas palaidos ir Rusiją

Ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir dabartinėje Rusijoje propaganda yra oficialus informacinis ginklas. Rusijos informacinio saugumo doktrinoje aiškiai nurodyta, kad žodžio laisvė yra Rusijos propagandos priešas, todėl su juo reikia kovoti išnaudojant visą valstybės galią.
Olegas Panfilovas
Olegas Panfilovas / Nuotr. iš zautra.by

Taip savo komentare, paskelbtame radijo stoties „Svoboda“ tinklalapyje, teigia žinomas politikos ekspertas, žurnalistas, Gruzijos Ilijos valstybinio universiteto profesorius Olegas Panfilovas.

Religiją pakeitė komunizmas

Prisiminkite, kaip vadinosi vienas pirmųjų Rusijos revoliucijos vado Vladimiro Lenino dekretų: „Spaudos dekretas”, kuriuo remiantis buvo uždaromi laikraščiai, „kvietę nepaklusti vyriausybei“, „sėję nepasitikėjimą melagingai iškreiptais faktais“, „kvietę nusikalstamo pobūdžio veiksmams“.

Paskui buvo dar du dekretai – „Apie spausdintų skelbimų monopoliją“ ir „Apie spaudos revoliucinį tribunolą“. Ar tai neprimena dabartinės Rusijos situacijos?

Bolševikai užsiėmė ne ekonomikos, gamybos ar žemės ūkio plėtojimu, o pirmiausia griebėsi žmonių protų – siekė kontroliuoti mintis ir žodžius.

Išdėstyti sovietinės cenzūros ir propagandos istorijos man universitete neužtenka ir 30 valandų kurso, tad dabar galiu tik trumpai paaiškinti, kad sovietų valdžia nuo pat pirmų metų labiausiai rūpinosi cenzūra.

Bolševikai užsiėmė ne ekonomikos, gamybos ar žemės ūkio plėtojimu, o pirmiausia griebėsi žmonių protų – siekė kontroliuoti mintis ir žodžius.

Cenzūra ir propaganda buvo naudojama tandemu: cenzūra draudė mąstyti senoviškai, o propaganda vertė mąstyti naujoviškai.

Wikipedia nuotr./Lenino biustas Islingtono muziejuje
Wikipedia nuotr./Lenino biustas Islingtono muziejuje

Sovietinė cenzūra – tai ne tik ideologinė laikraščių, žurnalų ir knygų kontrolė, bet ir laiškų, telegramų, pašto siuntų tikrinimas, knygynų, spaustuvių, teatro repertuaro ir filmų turinio kontrolė.

Pavyzdžiui, Politinės kontrolės skyriaus vadovo Etingorfo atsakaitoje nurodyta, kad vien tik 1922 m. rugpjūčio mėnesį jo pavaldiniai patikrino 135 000 iš 300 000 į Rusiją iš užsienio atsiųstų laiškų.

1922 m. buvo įsteigta Vyriausioji valdyba literatūros ir leidybos klausimais, plačiai žinoma kaip „Glavlitas“. Tai buvo viena svarbiausių Sovietų Sąjungos valstybinių įstaigų. Iki pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo rūstūs dėdės ir tetos kontroliavo visus tekstus – laikraščiuose, žurnaluose, knygose, radijo ir televizijos laidose bei išbraukdavo viską, kas neatitiko oficialios ideologijos.

Viena pirmųjų sovietinės cenzūros aukų tapo rašytojas Michailas Bulgakovas, kurio apysaka „Šuns širdis“ buvo uždrausta spausdinti 1925 m.

Tuo pačiu metu sovietų valdžia kovojo ir su svarbiausiu ideologiniu priešu – Bažnyčia, beveik visomis konfesijomis, griovė cerkves, mečetes, sinagogas, konfiskavo visą bažnytinį turtą, ypač antikvarines vertybes, puoštas auksu ir brangakmeniais.

Naikindami Bažnyčią bolševikai ant jos pamatų statė savo ideologiją, daug kuo kartodami religinius kanonus: kūrė savo ikonas – Leniną, Staliną ir kitus vadus, savo ikonostasą – politinio biuro narius, savo psalmes – „Internacionalą“ ir sovietų himną,

Mauzoliejus, neatitinkantis nei krikščionybės, nei islamo, nei judaizmo kanonų, buvo paverstas masinio lankymo ir lavono garbinimo vieta.

Propaganda užvaldė visuomenę

Naikindami bažnyčią bolševikai ant jos pamatų statė savo ideologiją, daug kuo kartodami religinius kanonus: kūrė savo ikonas – Leniną, Staliną ir kitus vadus.

Kai smegenys buvo išvalytos, savo darbo ėmėsi propagandininkai. Iš pradžių žmonėms reikėjo įkalti į galvas komunizmo "pranašumus", o vėliau jau papasakoti apie jo grožybes.

Įtikinėti buvusios Rusijos imperijos gyventojus pasirodė esąs nelengvas darbas – vyko pilietinis karas, sovietų valdžia kraujyje skandino daugybę sukilimų, papildomų problemų kėlė išbuožinimas ir kova su Bažnyčia.

Žiaurios represijos numalšino gyventojų pasipriešinimą, o milijonai žmonių buvo išsiųsti į GULAG'us. Žmones pratino prie minties, kad jei jie patys nepamils komunizmo, tai bus priversti daryti lageriuose.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Komunistų partjos lyderis Gennadjus  Zyuganovas padėjo gėlių prie Josifo Stalino kapo
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Komunistų partjos lyderis Gennadjus Zyuganovas padėjo gėlių prie Josifo Stalino kapo

Jūs dar nepamiršote „ikonų“? Jos buvo visur: Leninas, Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas, užsieninės „ikonos“ Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas. Jas daugino milžiniškais kiekiais – paveikslų, paminklų iš bronzos ir betono, pašto ženklų ir atviručių, plakatų ir kino filmų, teatro spektaklių ir literatūros pavidalais. Jos buvo visur, net metropolitene.

Milijonai, dešimtys milijonų primerktų Iljičiaus akių, o paskui Brežnevo antakiai turėjo užburti visuomenę. „Ikonos“ galėjo kalbėti, ką norėjo, – 5-ojo dešimtmečio pabaigoje visuomenė buvo visiškai užvaldyta propagandos.

KGB pradėjo sodinti už anekdotus, kruopščiai kontroliuoti bet kokios informacijos iš užsienio patekimą, blokuoti radijo eterį.

Nekontroliuojamas melas – pražūtingas

Kremlius pats save pražudė – kontroliuojama visuomene ir nekontroliuojamu melu. Iš komunistų ėmė juoktis ir veikti. Iš pradžių aštuoni žmonės baikščiai išėjo į Raudonąją aikštę, o po to vis daugiau ir daugiau pradėjo rastis žmonių, kuriems įkyrėjo oficialus melas.

Bet ir tada, kaip ir dabar, Kremliaus melo pavojų labiau pastebi Vakaruose, o ne Rusijoje, kurioje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, propaganda sugebėjo sukurti keletą kartų, atpratintų skaityti, mąstyti ir analizuoti. Tai – Putino elektoratas.

Sovietų Sąjungą pražudė melas. Žmones plakatais tikino, kad „SSRS – taikos tvirtovė“ ir siuntė kariuomenę į visą pasaulį. Per Centrinę televiziją džiugiai pranešinėjo apie penkmečio planų įvykdymą, o parduotuvių lentynos sparčiai tuštėjo.

Komunistų partijos Centro Komitetas uždraudė alkoholį, o po Maskvos restoranus šlaistėsi amžinai girta partijos generalinio sekretoriaus dukra.

Kino teatruose rodė filmus „Komunistas“ ir „Leninas spalį“, o komunistinė nomenklatūra rinkosi į uždaras peržiūras ir mėgavosi Federico Fellini kūryba.

Žmonės stovėjo eilėse prie smirdančių dešrelių, o tarnybiniai automobiliai iš specialiųjų parduotuvių važiuodavo pilnomis bagažinėmis delikatesų.

Per televiziją nuolat kartojo, kad Sovietų Sąjunga tuoj tuoj „pavys ir pralenks Ameriką“.

Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Sovietų simbolis
Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Sovietų simbolis

Laisvėje gyventi homo sovieticus negali

Melas – cenzūra ir propaganda sukūrė naują žmogaus tipą – homo soveticus, kuris aklai tiki melu, bet kuris niekada neleis sau suabejoti, kad jo šalis yra mažiau didinga nei buvo prirašyta pasakų rinkiniuose „Rusijos istorija“.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo apie 15 metų homo soveticus gyveno sau nemalonioje ir neįprastoje terpėje – jį paleido į laisvę. Nori – dirbk, nenori – vok, nori – eik į Liberalų demokratų partiją, nenori – tapk demokratu.

Susierzinusi liaudis troško tvarkos, tvirtos rankos ir išminčiaus už Kremliaus sienų.

Putinas pradėjo statyti naują Sovietų Sąjungą jau žinodamas, kad pirma turi būti cenzūra, o paskui – propaganda.

Išminčius pasirodė Putino pavidalu. Žmogus – nemąslus, nedidelio ūgio, pilkos išvaizdos, bet su dideliu rūko debesiu – žvalgas priešo užnugaryje, dziudo meistras su juodu diržu, švelnus šeimos žmogus ir Sobčako mokinys.

Laikui bėgant tapo aišku, kad žvalgas jis buvo ne priešo užnugaryje, o draugiškoje šalyje, juodą diržą jau seniai užmiršo, su žmona išsiskyrė, O juristo Sobčako kaip mokytojo minėjimas sukelia tik nuostabą.

Putinas iš karto pradėjo nuo melo. Pradėjęs antrąjį Čečėnijos karą jis uždraudė ten atvykti žurnalistams, po to ėmė atiminėti populiarias nepriklausomas žiniasklaidos priemones, įkūrė naują valstybinę struktūrą – Informacinio saugumo departamentą, propaganda pradėjo lietis internete.

Jis pradėjo statyti naują Sovietų Sąjungą jau žinodamas, kad pirma turi būti cenzūra, o paskui – propaganda.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Sevastopolyje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Sevastopolyje

Propagandos nereikėjo ilgai laukti. Iš televizorių ekranų pradėjo lietis „didžioji Rusija“, „baigiame keliaklupsčiauti“, „rusiškų žemių sugrąžinimas“, „rusų kalbos gynimas“, „nė pėdos neatiduosime“.

Ir vėl – kariniai paradai, tankai, lėktuvai, raketos. Tuo pačiu metu sugrąžintas asmenybės kultas: Putinas – tanke, Putinas – povandeniniame laive, Putinas – lėktuve, Putinas gelbėja Sibiro gerves, Putinas gydo tigrę, Putinas bučiuoja berniuką į pilvą, vienuolis bučiuoja Putino ranką, tauta – isterijoje.

Kaip ir Sovietų Sąjungoje, Rusijos propaganda keičia realybę. Automobilių pramonė mirė, aviacijos – taip pat, raketos neskrenda, daugiau kaip 50 proc. maisto produktų – importiniai, beveik 100 proc. buitinės technikos – taip pat iš užsienio. Ekonomikos nėra, biudžetas laikosi iš naftos ir dujų pardavimo.

Putinas atkūrė sovietinės internacionalinės pagalbos tradicijas, dabar – Sirijoje. Karas su Gruzija apgadino putiniškos Rusijos įvaizdį, bet ambicijos neatvėso.

Putinui pavyko daug – įtikinti žmones, kad jis „Rusijos gelbėtojas“, tačiau sovietinis čekistas neįvertino vienos aplinkybės – pasaulis jau nebeuždaras, atsirado internetas.

Sovietų Sąjunga buvo atsitvėrusi geležine uždanga, už kurios viską valdė KGB – galėjo gaudyti, sodinti, siųsti į lagerius.

Papulkininkiui Putinui labai nejauku dabartinėmis sąlygomis, jis taip neįpratęs. Negaliu sutikti su tvirtinimu, kad rusiška propaganda perspjovė sovietinę. Ne, ji – iškrypėliškas pakartojimas. Bet rezultatas bus tas pats.

Rusai didžiuojasi savo „deržavos“ atgimimu

Rusijos analitinis centras „Levada-centr“ 2014 m. balandžio 25-28 d. atliko reprezentatyvią apklausą, kuria aiškinosi Rusijos gyventojų požiūrį į Kremliaus karinę agresiją prieš Ukrainą.

Net 88 proc. rusų mano, kad nuo Ukrainos atplėštas ir po neteisėto referendumo Rusijos aneksuotas Krymas buvo „Krymo gyventojų laisvos valios išraiškos rezultatas“. Tik 5 proc. mano, kad tai buvo neteisėta aneksija.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sevastopolyje paminėta Pergalės diena
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sevastopolyje paminėta Pergalės diena

Rusijos vadovybės sprendimas prijungti Krymą 30 proc. rusų sukelia „teisingumo triumfo jausmą“, 28 proc. – „pasididžiavimą šalimi“, 23 proc. – džiaugsmą, 46 proc. tam pritaria, nepritaria – 3 proc., gėdijasi šio sprendimo, protestuoja – po 1 proc.

75 proc. rusų mano, kad prisijungusi Krymą „Rusija grįžta prie sau įprasto „didžios valstybės“ vaidmens, įtvirtindama savo interesus posovietinėje erdvėje“.

50 proc. rusų mano, kad Rusija „privalo ginti savus ir turi teisę prisijungti buvusias Sovietų Sąjungos respublikas pareiškimų, kad ten gyvenantys gali patirti ar jau patiria diskriminaciją, pagrindu“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų