Grupę „Statutas“ (rus. «Статут») sudaro abiejų šalių savanoriai – žmogaus teisių gynėjai.
Vienas svarbiausių klausimų, kuriuos kelia šis karas, yra dingę ukrainiečių vaikai. Nors oficialios Rusijos institucijos tokią problemą neigia, tačiau ukrainiečių aktyvistai tvirtina, kad tokių vaikų – tūkstančiai. Išvežti, kaip įtariama, į Rusiją ne tik nuo vasario 24-ąją prasidėjusių aktyvių karinių veiksmų, bet dar nuo 2014-ųjų metų, kada Rusijos remiami Donbaso separatistai ėmėsi žygių atplėšti nuo Ukrainos dalį jos tarptautiniu mastu pripažintos teritorijos.
Berlyne gyvenanti žurnalistė, žmogaus teisių gynėja, fondo „Sėdinti Rusija“ (rus. «Русь сидящая») įkūrėja Olga Romanova yra grupės „kalbanti galva“ iš Rusijos pusės. Dalis kitų Rusijos pusės atstovų – anonimai dėl jų šalyje šalyje gresiančio persekiojimo.
Prieš pokalbį su Olga apie dingusius ukrainiečių vaikus prisiminėme vieną skaudžiausių 1945 metais buvusių II Pasaulinio karo pasekmių Lietuvoje – vokiečių kilmės „vilko vaikus“ (vok. Wolfskinder), kuriuos jų tėvai stumte stūmė į Lietuvą iš Rytprūsių, kada nuolatinius šio tuomet Vokietijos regiono gyventojus okupacinė sovietų valdžia prievarta „evakavo“ toliau į Vakarus. Be maisto, medicinos pagalbos, mušamus, prievartaujamus.
Ne visi „vilko vaikai“ pasiekė Lietuvą ir buvo čia priglausti. Dešimtys, o gal šimtai jų žuvo keliaudami Lietuvos pusėn per miškus, laukus ir sovietų kariuomenės okupuotas teritorijas. Tai, kad apie „vilko vaikų“ patirtis tapo žinoma ir kai kurios išskirtos šeimos pagaliau susijungė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rodo, kad ir dingusiems Ukrainos vaikams bei jų tėvams ateitis nieko gera nežada.
– Ar jūs turite informacijos, kiek nepilnamečių ukrainiečių yra dingę okupuotose teritorijose?
– Suskaičiuoti jų praktiškai neįmanoma. Mūsų kolegos ukrainiečiai sako, kad dingusiųjų – tūkstančiai. Tai apie tuos, kurie galimai dingo nuo šių metų vasario pabaigos. Tokie pareiškimai plaukia iki šių dienų. Dingę vaikai dažnai randami žuvę – per bombardavimus, tokiose vietose kaip Iziumo masinės kapavietės. Dar aktyvių karo veiksmų pradžioje, tarkime, buvo pranešta, kad Krasnyj Luč gyvenvietėje, kuri yra vadinamosios Donecko Liaudies Respublikos (DNR) ir Rusijos Federacijos Rostovo srities pasienyje, stovykloje yra apie 500 ukrainiečių vaikų. Vėliau ta informacija dingo, tačiau apie tą stovyklą dabar vėl yra kartas nuo karto kalbama.
Užklausas apie dingusius gauname iš esmės kasdien. Štai vakar gavome vieną apie Charkivo apylinkėse dingusias sesutes 9-erių ir 15-os metų amžiaus. Penkiolikmetė atsirado, devynmetės buvimo vieta, deja, nežinoma. Tai įvyko jau prieš kelis mėnesius, tačiau užklausa atsirado tik dabar. Buvo bombardavimas, visi išsilakstė į šalis, ir vienos sesutės neranda iki šiol.
– 2014 metais nuo Ukrainos atsiskirtuose Donecko ir Luhansko regionuose esą nuo ukrainiečių smurto ir karo veiksmų taip pat buvo gelbėjami vaikai. Koks jų likimas?
– Iš tikrųjų buvo tokia veikla, kurią koordinavo buvusi mano pažįstama Liza Glinka (gydytoja-reanimatologė, filantropė, fondo „Teisinga pagalba“ direktorė, žuvusi aviakatastrofoje 2016 m.). Po jos žūties niekas iki galo ir nepasidomėjo, kas atsitiko vėliau, kur dabar yra tie „išgelbėti“ vaikai.
– Iki dabar?
– Taip. Ir atrodo, kad tai visiškai nėra panašu į „vilko vaikų“ istoriją. Įtariu, kad tada ėmė vaikus, visiškai keitė jų tapatybę, metrikus ir šiandien labai mažai tų vaikų turi galimybę sužinoti, kas yra tikrieji jų tėvai.
Panašu, kad dauguma jų buvo atiduoti įsivaikinti bevaikiams tėvams. Ko gero, taip vyksta ir dabar. Bent jau man teko matyti propagandos epizodą – „imkite iš Mariupolio išvežtus vaikus“, „globa“, „speciali valstybinė programa“, ir t.t. Tačiau tų vaikų mes negalime surasti. Žinau konkretų pavyzdį, kad pačioje karo pradžioje iš Charkivo regiono pabėgo šeima – jauni vyras ir moteris, kuri ėmė gimdyti. Artimiausia vieta, kur buvo galima gauti akušerinę priežiūrą, tada buvo Rusijos teritorijoje. Ji pagimdė berniuką, kuris juridiškai tapo Rusijos piliečiu. Tėvai – ukrainiečiai, jų sūnus – Rusijos pilietis. Ir jie negali niekur pajudėti. Kol kas padėtis tokia, kad tos šeimos iš Rusijos niekur nepavyksta išvežti.
– Minėjote stovyklą prie Krasnyj Luč. Ar apie ten buvusius vaikus Rusijos vaikų teisių ombudsmenė yra viešai sakiusi, esą „kol kas jie visi dainuoja ukrainietiškas dainas, bet mes juos perauklėsime“?
– Ne, tai kita istorija. Ombudsmenė pasakojo apie kitą vaikų stovyklą, kuri karo metu tapo okupuota teritorija. Ir tie vaikai dingo. Vaikai, kurių tėvai – ukrainiečiai, ir dabar jie ieško savo vaikų. Yra keletas atvejų, kada dingo vaikų namų auklėtiniai. Žinoma, kad buvo vaikų namai, buvo vaikai, jų nespėjo išvežti toliau nuo okupacijos... Ir dabar vaikų namai yra, o kur yra vaikai – mes nežinome. Yra vilčių, kad juos išgraibstė patys ukrainiečiai. Tačiau dažniausiai būna taip, kad okupuotose teritorijose vaikai dingsta kartu su archyvais. Juo labiau, kad diduma karo pradžioje Rusijos kariuomenės užimtų teritorijų tebėra okupuotos.
– Ką konkretaus pavyko nuveikti grupei „Statutas“?
– Neseniai pavyko iš sulaikymo izoliatoriaus Rusijoje išlaisvinti dvi jaunas moteris – Viktoriją Andrusą, matematikos mokytoją iš Černihivo srities, ir Janą Maiborodą. Iki jų išlaisvinimo mes manėme, kad žinome apie 38 civilius žmones, kurie laikomi nelaisvėje Rusijoje. Tačiau tos moterys tvirtino žinančios mažiausiai apie 55 asmenis. Tai tik suaugusieji. Žinoma, kad kai kurie jų buvo su vaikais. Ir kur tie vaikai, nėra žinoma. Problema ta, kad suaugusieji ieško bei randa bent mažiausias galimybes apie save pranešti. Kad ir „kalėjimo paštu“. Vaikams, ypač mažamečiams, – sunkiau. Todėl nieko apie vaikus ir nežinome.
– O ką vis dėlto galima būtų padaryti dėl dingusių žmonių?
– Galimybių – nedaug. Manau, padėtų tarptautinių organizacijų tyrėjai, tokie kaip „Bellingcat“, Raudonasis kryžius. Kodėl miniu Raudonąjį kryžių? Jie šiuo metu turi šiokią tokią prieigą prie galimai dingusių karo metu žmonių, kurie yra Rusijoje.
Mano požiūris į Raudonąjį kryžių yra prieštaringas. Viena vertus, tai organizacija, kuri visiškai nesidalina informacija su kitomis vyriausybinėmis struktūromis, nekalbant jau apie nevyriausybines. Kita vertus, jiems pavyko perduoti Rusijoje kalinamų ukrainiečių laiškus jų šeimoms. Tie laiškai buvo vokuose be pašto ženklų „Rusijos pašto“ įmonės ženklais pažymėtame maiše. Laiškai buvo parašyti rusų kalba, nors dauguma juos rašiusiųjų – ukrainiečiai pagal kilmę.
Tačiau kada mes klausėme išlaisvintųjų moterų, ar jos turėjo galimybę susitikti su Raudonojo kryžiaus atstovais, jos sakė, kad ne. Nors laiškai, kuriuos rašė nesitikėdamos, kad jie pasieks tikslą, Ukrainą pasiekė. Taigi kaip Raudonajam kryžiui pavyko tuos laiškus gauti ir perduoti – neįsivaizduoju ir neturiu ko paklausti. Tiesiog tikiuosi, kad jie taip pat užsiima ir dingusiais vaikais. Taip pat viliasi ir mūsų kolegos ukrainiečiai.
– Raudonasis kryžius yra gana uždara organizacija...
– Aš esu linkusi manyti, kad jų politika – kuo mažiau kalbėti apie savo veiklos aplinkybes – yra grįsta įsitikinimu, esą kuo mažiau apie veiklą ir jos būdus pasakosi, tuo daugiau veiklos galimybių turėsi. Tikėkimės, kad vaikų klausimas taip pat yra jų darbotvarkėje.
– Ar Rusijos valstybinės struktūros vaikų klausimu yra kurčios ir nebylios?
– Nebūtinai. Tačiau Rusijos vaikų teisių ombudsmenė karts nuo karto keistokai praneša, kad „mes jais rūpinamės“, „su jais – viskas tvarkoje“. Minėjau – kaip Lizos Glinkos veiklos laikais.
– Negi L.Glinka iki savo žūties neturėjo archyvo, užrašų, registro?
– Buvome geros pažįstamos ligi tol, kol jai „pavažiavo stogas“ dėl šios temos (Liza Glinka Donbaso karo metu tapo viena kertinių Rusijos propagandos figūrų, – red. past.). Galiu pasakyti, kad ji nebuvo labai kruopštus žmogus, todėl jokio archyvo, pagal kurį galima būtų atsekti „išgelbėtų“ Donbaso vaikų likimą, nėra.
Nors su jos vyru mes nebendraujame gal aštuonerius metus, tačiau iš jo sužinojau, kad paskutinio padedant Lizai Glinkai įvaikinto vaiko istorija net jam buvo didelis siurprizas. Ji buvo labai emocingas žmogus ir nelabai mėgo kolegialių diskusijų bei sprendimų. Todėl neturiu supratimo, kur ir kaip galima ieškoti nuo 2014 m. „išgelbėtų“ ukrainiečių vaikų. Kenija Sokolova, kuri dabar taip pat pabėgo iš Rusijos, o po Lizos Glinkos žūties buvo perėmusi jos fondo reikalus, taip pat man sakė, kad jokių archyvų nėra.
– Jeigu ateina įkalintų žmonių laiškai, ką apie juos sako oficialios Rusijos institucijos?
– „Jų ten nėra“ (rus. «их там нет»). Kiek užklausų buvo siųsta, iš visur atėjo tas pats atsakymas. Iš visur. Mano minėtos dvi moterys, kurias pavyko išlaisvinti, davė parodymus, pasakojo, koks prokuroras jas izoliatoriuje lankė, kokia kalėjimo viršininko pavardė – tų pareigūnų, kurie atsišaudė į užklausas formaliais atsakymais. Ukrainos pusė dabar mėgins darsyk oficialiai pateikti užklausas tiems asmenims. Tačiau, kaip minėjau, – šiuo konkrečiu atveju kalbame apie suaugusius žmones. Dėl vaikų, deja, didelė bėda. Jeigu oficialiai jokių vaikų ten nėra, negali net kreiptis į oficialias institucijas.
Palaikau kontaktą su Harcizsko (Donecko priemiestis) miesto administracijos pareigūne, kuri užsiima socialinėmis paslaugomis. Aš jos klausiau apie nuo 2014 m. „išgelbėtus“ Donbaso vaikus. Ji mane mėgino įtikinti, esą jokios problemos nėra ir visi vaikai yra sugrąžinti į savo šeimas DLR. Ar galiu ja tikėti, nežinau. Taigi oficialiai, pagal DLR valdžios versiją, dingusių vaikų nėra. Galime tik spėlioti, kokius vaikus Liza Glinka gelbėjo, kam juos perdavė, kam tarpininkavo juos įvaikinant.
