– Tai vis dėlto stebuklas neįvyko viršūnių susitikime, Ukraina nepasirašė asociacijos ir laisvosios prekybos sutarties. Kodėl neįvyko tas stebuklas?
– Iš tikrųjų matyti, kad jau nieko neįvyks per šiandien, nors vakar vėlyvą vakarą įvairiuose forumuose dar turėjome, svarstydami Ukrainos perspektyvą, lyg ir tokių optimizmo likučių. Kas įvyko, įvyko tai, kad Ukrainos prezidentas apsisprendė kol kas nepasirašyti (Asociacijos sutarties – red.). Čia galima spėlioti, kokios to priežastys, Rusijos spaudimas, Rusijos gundymas, Ukrainos vidaus politikos kažkokie išskaičiavimai.
Aš prie to pridėčiau dar vieną. Iš tiesų, kaip tik ruošdamiesi visiems įvykiams ir forumams bei diskusijai, bendravimui su Ukrainos opozicija, su kuria turėjome čia nemažai galimybių ir per tarppartinius ryšius, ir bendruose forumuose kalbėtis, aš pasižiūrėjau šiek tiek į Ukrainos ekonomikos skaičius. Turiu pasakyti, kad iš tiesų tie skaičiai yra ne tik kad blogi, bet labai labai blogi. Ir be jokio ten Rusijos spaudimo, Ukraina pagal visus tarptautinius standartus, prisimenant ir tai, kaip atrodė mūsų kai kurie skaičiai 2008 m. pabaigoje, 2009 m. pradžioje, Ukraina yra ant bankroto ribos. Tas akivaizdžiai matosi. Ir čia ieškoti tam priežasčių kažkur išorėje, man atrodo, tikrai nėra labai teisinga.
Kitaip sakant, tai nurašyti kokiam nors Rusijos spaudimui nėra labai teisinga. Tai yra šiandieninės Ukrainos valdžios vykdytos politikos pasekmė. Ir tai, be abejo, Ukrainą daro labai pažeidžiamą, jos sprendimai to yra labai veikiami, šiandieninės valdžios. Tai dabar galima tik galvoti, kas bus toliau, galbūt sunku yra kažką prognozuoti, galima tik spėlioti.
Yra visokių spėlionių nuo to, kad kažkiek laiko prabėgus, Ukrainos vadovybė pasirašys tą sutartį, iki tokių spėjimų, kad Ukraina suartės su Rusija ir su Muitų sąjunga. Tai vėlgi prognozuoti Ukrainos valdžios veiksmų, kaip rodė paskutinės savaitės, yra beveik neįmanoma. Be abejo, labai daug kas priklausys nuo Ukrainos žmonių, nuo vadinamosios Maidano aikštės, kur vėlgi, ko gero net ir Ukrainos opozicijai, bent jau iš pokalbių su jais, galiu spėti, buvo pakankamai netikėtas toks didelis jaunų žmonių aktyvumas Kijevo aikštėse.
– Tai nebuvo suvaryti opozicijos žmonės kažkaip?
– Mes vakar turėjome galimybę pakalbėti, kadangi partijos bendrauja, su Vitalijumi Klyčko, su Arsenijumi Jaceniuku, su Julijos Tymošenko partija, su Laisvės partija, Olegu Tiahniboka. Supratau, kad studentų aktyvumas buvo visiškai neplanuotas, savaiminis, iš tikrųjų toks interneto ir facebook‘o rezultatas, ir todėl yra sunku prognozuoti, kaip atrodys toliau. Dabar, be abejo, kad ir kalbantis su opozicija, ir vėliau Europos liaudies partijos tarybos sueigoje, kuri čia vyko Vilniuje, kalbantis ir su Europos politikais, ir kalbant V.Klyčko, A.Jaceniukui apie Ukrainą, akivaizdu, kad visų dėmesys dabar krypsta į 2015 m. Ukrainos prezidento rinkimus.
Pagal dabartines apklausas, jei būtų galima pagal jas prognozuoti, tai prezidentui V.Janukovyčiui šansų laimėti tuos rinkimus nelabai yra. Bet suartėjimas su Rusija iš karto implikuoja tą paprastą faktą, kad Muitų sąjungos šalyse apskritai rinkimų kaip ir nebūna. Arba tai vadina rinkimais, bet iš tikrųjų jokių realių rinkimų nevyksta. Tai galbūt irgi yra vienas iš V.Janukovyčiaus motyvų, kodėl jam norėtųsi savo prezidentavimą įtvirtinti būtent suartėjimu su Muitų sąjunga. Taigi daug faktorių, kuriuos yra sunku prognozuoti.
– Bet jūs kalbėjote apie skaičius ir apie šalį ties bankroto riba, tai kaip jums atrodo, kokiais būdais reikėtų gelbėtis iš šios situacijos? Buvimas Europos Sąjungoje padėtų greičiau išbristi iš šios padėties ar jiems geriau vis dėlto orientuotis į Rusiją, kuri turbūt šiek tiek gali padėti, bet turbūt irgi netrauks tokios didelės šalies už ausų iš bankroto, jiems patiems reikia kažkaip atsistoti..
– Tokiu atveju vienintelis realus ir pasauliui žinomas variantas yra prašyti paramos iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), ir tą, kiek suprantame, lyg ir bando daryti šiandieninė Ukrainos valdžia. Be abejo, TVF kelia sąlygas, kaip reikia tvarkyti savo finansus ir savo ekonomiką. Ir čia suprantame, kad Ukrainoje kai kurios svarbios reformos šios valdžios buvo ilgai atidėliojamos, o dabar nelabai norisi jas įgyvendinti, nes jos yra pakankamai skausmingos, todėl Ukraina yra tokioje pakibusioje situacijoje. Ir dėl to bandoma visaip manevruoti, aš įsivaizduoju, kad čia gali būti įvairiausių politinių išskaičiavimų ir paties V. Janukovyčiaus, pavyzdžiui, kad, sakykime, kokias nors nelabai malonias TVF sąlygas jis būtų priverstas priimti lyg ir žmonėms reikalaujant Maidano aikštėje.
Galbūt bandė iki šiol, tiesą sakant, nelabai žinau, apie ką vyko pokalbiai vakar vakare, bet galiu spėti, kad prezidentas V.Janukovyčius galėjo ieškoti kažkokios paramos ar užuojautos tarp Europos lyderių, kad jie, išnaudodami savo svorį ir įtaką Valiutos fonde, pašvelnintų tas sąlygas. Čia daug dalykų gali būti, bet akivaizdu, kad situacija yra labai komplikuota. Mūsų užduotis – ir toliau išlaikyti Europos dėmesį Ukrainos reikalams ir daryti viską, kad 2015 m. prezidento rinkimai vyktų kiek galima labiau atitinkant europinius demokratijos standartus, ir kad Ukrainos žmonės, kaip, galima spėti, iš tiesų per paskutinių kelių mėnesių laikotarpį, labai stipriai parodė, kad jų dauguma yra už Europos Sąjungą, kad jie galėtų išrinkti tokį prezidentą, kuris tikrai Ukrainą vestų, atsižvelgiant į žmonių valią, arčiau Europos Sąjungos.
– Tai gal galima dar kitaip klausimą kelti: kokia nauda būtų Europos Sąjungai po tų Jūsų pateiktų skaičių iš Ukrainos, nes tai būtų tarsi akmuo po kaklu iš esmės?
– Aš manau, šiaip ar taip kažkoks Ukrainos ekonominis kolapsas Europos kaimynystėje tikrai, nuo šių problemų nei jos padidėja, nei sumažėja Europai. Europa turės galvoti, kaip padėti Ukrainai. Tai čia vienas dalykas. Ar per TVF, ar kažkokiais kitais būdais. Antras dalykas, tai be abejo, yra platesnis dalykas ir platesnis geopolitinis iššūkis Europai. Ukrainos ateitis labai glaudžiai yra susijusi su visos Europos ir taip pat – Rusijos ateitimi. Tai akivaizdu, kad Rytų partnerystės programa ir ypač pastangos priartinti Ukrainą prie Europos yra tam tikra prasme ir labai rimta parama pačiai Rusijai peržengti per jos didžiausią problemą, ką mes vadiname postimperiniu sindromu. Ir tik peržengus per tokią problemą Rusija gali tapti normalesne europietiška valstybe, su kuria ir Europai bus žymiai aiškiau, ir geriau nustatyti normalius santykius.
Visada reikia prisiminti, kad Europos Sąjunga po II Pasaulinio karo kūrėsi kaip instrumentas išspręsti vieną iš didžiausių Europos problemų, tai konfliktą tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Bet antra didžiausia problema per šimtmečius, kūrusi daug galvos skausmo visai Europai – tai potencialūs konfliktai tarp Rusijos ir Europos, jie iki šiol nėra išspręsti. Ir parama Rusijai tampant normalesne europietiška valstybe yra vienas labai svarbių Europos uždavinių.
– Na, žiūrėsime toliau, kaip čia tęsis įvykiai su Ukraina visų pirma, matyt, dar nemažai įdomių dalykų išlįs, kuriuos bus verta aptarti ir kitose laidose. Ačiū Jums.
