Tai geriausiai matyti sostinėje Kabule, kur moterys, nuvertus puritoniškus talibus, ėmė aktyviai įsilieti į darbo rinką ir perimti vakarietišką aprangos kodą, rašo AP. Burkos labiau vertinamos kaimo vietovėse, kur šeimos spaudimas ir konservatyvių karo vadukų spaudimas palaiko konservatyvias islamiškas aprangos tradicijas.
Alimas Nazery, jau 27 metus Kabule prekiaujantis burkomis, prisimena Talibano laikus, kai per dieną parduodavo mažiausiai 50 burkų. Dabar – tik po 20, daugiausiai moterims iš atokesnių vietovių.
Moters gyvenimas Afganistane |
Ant vienos sienos jo parduotuvėje sostinės senamiesčio turguje kabo Afganistane pakabintos burkos už 1-3 tūkst. afganių (apie 59-176 litus), ant kitos – kiniškos, kainuojančios vos 500-800 afganių (30-50 litų). “Parduodame daugiau kiniškų burkų, nes jos pigesnės, todėl žmonės gali nusipirkti daugiau”, – teigė A.Nazery.
Kaime, kur grobimai ir išprievartavimai yra nuolatinė grėsmė, burka ją vilkinčiai moteriai suteikia daugiau anonimiškumo bei saugumo. Kabule šio drabužio populiarumas mažėja, mat merginos lanko mokyklas ir universitetus, o vėliau įsidarbina biuruose – per šešerius Talibano režimo metus tai buvo neįmanoma.
Žmogaus teisių aktyvistai į šią besikeičiančią situaciją kreipia mažai dėmesio, mat didesnį galvos skausmą kelia smurtas namuose ir prievartinės santuokos. Kartu jie ragina nesidžiaugti, esą tai rodo gerėjančią moterų padėtį.
“Dabartinis progresas ir Afganistano moterų pasiekimai yra daugiau kosmetiniai, ir bet kokia pažanga gali lengvai būti prarasta„, – įsitikinusi nevyriausybinės organizacijos Humanitarinės pagalbos Afganistano moterims ir vaikams (HAWACA) vadovė Selay Ghaffar.
Musulmonių apdarai: hidžabas (kairėje viršuje), nikabas (dešinėje viršuje), čadra (kairėje apačioje) ir burka |
Ji pati prisipažino keliaudama į nesaugias vietas apsivelkanti burką. „Laisvė nuo burkos nereiškia moterų išsilaisvinimo, – įsitikinusi nevyriausybininkė. – Turėčiau naudotis įstatyme numatytomis laisvėmis. Turėčiau vyrų visuomenėje būti lygi su jais.“
Tradicinės burkos siuvamos iš Afganistane pagaminto audinio, o siuvinėjimas ir galvą dengianti rankų darbo dalis kiekvieną drabužį padaro unikalų. Tai yra savotiška individualumo išraiška, mat kūną nuo galvos iki kojų apdengusios moterys suvienodėja. Burkų spalva priklauso nuo regiono – aplink Kabulą dominuoja melsvos, šiauriniame Mazar-e Šarife – baltos, o pietiniame Kandahare – rudos ir žalios.
75-erių dažytojas Haj Hussainas dabar daugiausiai dažo vyrų drabužius. „Gauname vis mažiau burkų, – sakė jis. – Dauguma moterų dabar nebedengia vaikų. Tai nebemadinga.“
Talibano laikais vyras kasdien nudažydavo po 80 burkų, dabar – vos 30. Oficialios statistikos, kiek iš viso parduodama burkų, nėra.
Didžiulių pokyčių rinkoje pastaraisiais metais sukėlė Kinijos įsiveržimas. Net patys Afganistano gamintojai perka medžiagą iš Kinijos ar Pakistano, mat ją lengviau klostuoti. Kiniški audiniai jau būna išsiuvinėti, taigi siuvėjoms belieka prisiūti galvos ir veido apdangalą. Kinai palieka vis mažiau vietos rinkoje rankų darbo burkoms, o tai reiškia mažiau darbo neturtingoms moterims. Užplūdus pigesnėms kiniškoms burkoms, afganistanietiškųjų dalis rinkoje sumažėjo maždaug 60 proc.