Mirtimi gali pasitikėti. Visi „alternatyvūs faktai“ ir „melagingos naujienos“, visi „objektyvumo“ kaip „tik dar vienos subjektyvumo formos“ nurašymai, visi aiškinimai, kad tiesa yra reliatyvi – visa tai atsitrenkia į nenuginčijamą, nepaneigiamą mirties faktą.
Bent jau taip atrodė iki praėjusio trečiadienio, kai paaiškėjo, kad išvakarėse Ukrainos sostinėje Kijeve nušautas žurnalistas iš tiesų gyvas ir kad jo nužudymas buvo inscenizuotas.
Ar neišsikreipia realybė?
Šis žurnalistas – ne bet kas, o A.Babčenka, vienas drąsiausių rusų karo korespondentų, išgarsėjusių rašiniais laikraštyje „Novaja gazeta“, kurio reporteriai laidojami kone reguliariai.
Žinią apie A.Babčenkos mirtį pasaulis pasitiko masiniu gedulu. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Borisas Johnsonas net pasakė kalbą. Ir tuomet kitą dieną velionis pasirodė prieš televizijų kameras.
A.Babčenka, kuris į Ukrainą atsikraustė iš Rusijos, tvirtina, kad suvaidinti jo mirtį buvo būtina: Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) sužinojo apie Maskvos sąmokslą jį nužudyti, o sučiupti pasikėsinimo organizatorius buvo įmanoma tik imituojant nusikaltimą.
„Niekas neabejoja, kad Babčenkai kilęs pavojus. Dar anksti įvertinti, ar SBU pasielgė efektyviai.
Bet džiaugsmo dėl to, kad jis gyvas, bangą palydėjo klausimai: kiek tokia operacija kainuos? Ar ji padidino ar sumažino Ukrainos pareigūnų patikimumą?
Ar tai reikš, kad žinios apie kitus nužudytus žurnalistus bus laikomos „melagingomis naujienomis“? Ar tai dar labiau iškreipia objektyvią realybę, kurią Kremlius bent jau Ukrainoje stengiasi tampyti į visas puses?“ – rašo P.Pomerancevas.
Byra tikrovės architektūra
Jis iškart primena, kad praėjusi savaitė realybei ir taip buvo prastoka. Antai pasirodė pranešimų, kad britų dienraštis „Evening Standard“ siūlė bendrovėms joms palankius straipsnius mainais už finansinį atlygį.
Bendrovėms buvo teigiama, jog rašiniai bus tokie subtilūs, kad nusitrins riba tarp reklamos ir žurnalistikos. „Evening Standard“ tokią informaciją paneigė.
Tuo tarpu tariamas anglas aristokratas, kuris JAV televizijoje komentavo karališkąsias vestuves, kaip paaiškėjo, iš tiesų yra britišką akcentą sėkmingai mėgdžiojantis apsimetėlis iš Niujorko.
Plyta po plytos visų mūsų besidalinamos realybės architektūra jau byra. Anksčiau manyta, kad daugybė TV kanalų paskatins daugiau ir kokybiškesnių debatų, nulems daugiau supratimo.
Tačiau iš tiesų, ypač Jungtinėse Valstijose, turime tikrovę, kuri tokia suskaldyta, kad „Fox News“ ir CNN žiūrovai dabar kone gyvena skirtinguose pasauliuose. Abejotina, ar šie žmonės gyvena toje pačioje realybėje.
Patys pardavinėjame save
Internete, kuris esą turėjo išlaisvinti mus nuo televizijos hegemonijos, užsiimti manipuliacijomis dar lengviau – virtualioje erdvėje apstu netikrų paskyrų, kuriose vieni asmenys apsimeta kitais.
Visi, ne tik SBU, dabar gali tapti mažaisiais žiniasklaidos Machiavelliais. Tam tikra prasme visi mes tapome savo pačių įvaizdžio specialistais.
Tuo tarpu dėmesys patraukiamas „trending topics“, kurias kuria botai, „gaminantys sutarimą“.
Tamsesniuose interneto užkaboriuose, pavyzdžiui, „4Chan“ forumuose ar „Discord“ kanaluose bruzda skaitmeniniai aktyvistai. Jie dalijasi KGB ir GCHQ (britų žvalgybos ir saugumo agentūros, – red.) instruktažais, kaip manipuliuoti informacija, kaip „formuoti realybę“.
Visi, ne tik SBU, dabar gali tapti mažaisiais žiniasklaidos Machiavelliais. Tam tikra prasme visi mes tapome savo pačių įvaizdžio specialistais.
Kiekvieną kartą, kai užeiname į „Facebook“ ir rodome savo nuotraukas, kuo nors dalijamės ar nusprendžiame ko nors nebemėgti, tampame skaitmeniniais „influenceriais“.
Ir visai nesvarbu, kad, kaip paaiškėjo, tas savirealizacijos jausmas, kurį mums diegia feisbukas, tėra būdas atskleisti daugiau informacijos apie save – tuomet tuos duomenis panaudoja jėgos, kurioms juos parduoda Markas Zuckerbergas.
SBU – medžiojamų žurnalistų pusėje
Bet argi tikrai nebėra dalykų, kuriais vis dar galime tikėti? Visuomenės nuomonės apklausos daugelyje šalių rodo, kad žmonės labiausiai pasitiki tais, kurie gelbėja gyvybes, – medikais, ugniagesiais, kariais.
Kai tik nuskambėjo A.Babčenkos istorija, būtent į šį aspektą siūlė atkreipti dėmesį kai kurie ukrainiečiai.
Žurnalistas Maksimas Eristavi, drąsiai kritikuojantis ir Vladimirą Putiną, ir Kijevą, A.Babčenkos „nužudymo“ operacija liko patenkintas. Jo teigimu, Ukrainos saugumo tarnybos pirmą kartą parodė stojančios į žiniasklaidos pusę.
Tokią pat mintį išreiškė ir ukrainietis rašytojas Andrejus Kurkovas, turbūt geriausiai žinomas kaip satyrinio romano „Mirtis ir pingvinas“ autorius.
Jo knygoje pasakojama apie nekrologų rašytoją, kuris išsiaiškina, kad jo tekstais-paruoštukais naudojasi mafijos grupuotė.
„Tai miniu, nes jei reikia kalbėti apie pasaulį, kuriame sugriuvo realybė, ukrainiečiai žino, kas iš tiesų svarbu“, – rašo P.Pomerancevas.
Bendradarbiavimo archipelagai
Vis dėlto peikiami net tie, kurie rizikuoja savo gyvybėmis. Organizacijos „Baltieji šalmai“ aktyvistai, kurie Sirijoje traukia žmones iš subombarduotų griuvėsių, jau senokai yra tapęs virtualios dezinformacijos kampanijos taikiniais.
Šioji kampanija daugeliu atvejų apgailėtina. Vienos mergaitės, kurią gelbėja trys skirtingi žmonės, nuotraukos pateikiamos kaip įrodymas, kad ji vaidina. Nevaidina – vaikai per gelbėjimo operacijas visame pasaulyje perleidžiami per gelbėtojų rankas.
„Bet jei gyveni pasaulyje suvokdamas, kad manipuliuoti galima viskuo, lengviau abejoti nei rizikuoti apsikvailinti. Triumfuojantis cinizmas – saugi vieta, į kurią galima pasitraukti“, – pastebi P.Pomerancevas.
Jis klausia: ar mes pasmerkti nesibaigiančioms manipuliacijoms? Ir atsako: jei esate dalyvavę viename tų baisių korporatyvinių tarpusavio pasitikėjimo didinimo pratimų, žinote, kad ryšiai sukuriami priverčiant žmones bendradarbiauti vardan kokio nors tikslo.
Taip buvo ir su A.Babčenka. Praėjus vos kelioms minutėms po jo „nužudymo“, paprastai konkuruojantys Ukrainos tiriamosios žurnalistikos kolektyvai pradėjo bendrą tyrimą – esą valdžia ir SBU pasitikėti negalima.
Po kelių valandų Kijevo gatvėse knibždėjo minia smalsių žmonių, kurie tikrino aplinkinių parduotuvių stebėjimo kamerų įrašus, naršė po policijos duomenis, bendravo su potencialiais nusikaltimo liudininkais.
Žurnalistai visą procesą transliavo gyvai, taip pat rinko pinigines aukas A.Babčenkos šeimai. Dar daugiau nepriklausomų reporterių į Kijevą atskrido iš Maskvos.
„Galbūt už tokių bendradarbiavimo archipelagų, kuriems tiesa be galo svarbi, mums ir reikia laikytis“, – siūlo P.Pomerancevas.