„Juokinga klausyti – „Europos galvos skausmas“, – interviu 15min sakė T.Sharif, pakviesta dalyvauti liepos 8–10 dienomis vyksiančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. – Nepriekaištauju jums – tokie žodžiai paprastai vartojami žiniasklaidoje, nors iš tiesų sakome „galvos skausmas“, nes tai pasiekė mus Europoje. Dabar tai yra arti, tai liečia mus tiesiogiai. O iš tiesų didžiausią galvos skausmą turi žmonės, kurie bėga iš karo zonų, ypač Sirijoje.“
Merginai liūdnai atrodo daugumos, jei ne visų, Europos Sąjungos valstybių mėginimai tvarkytis su pabėgėlių krize. Kai kurios šalys – Švedija, Vokietija – priėmė didžiumą atvykėlių, tuo metu kitos, „atrodo, tiesiog užsimerkė, kad nematytų situacijos“.
T.Sharif prisiminė, kaip augdama Švedijoje patyrė nemažai painiavos dėl savo tapatybės.
„Tiek daug vaikų kasdien miršta, bandydami pasiekti laisvę. Visas pasaulis, bet svarbiausia – 28 Europos valstybės iki šios dienos nesusitarė Bendrijos lygiu dėl sprendimo, kaip perkelti žmones, kuriems reikia pagalbos, – teigė viena iš pagrindinių jau trečią kartą vyksiančio festivalio pranešėjų. – 28 ES narės iki šiol neparengė ir neįgyvendina teisinių priemonių žmonėms, siekiantiems apsaugos.
Vengrija pastatė tvorą ant sienos su Serbija, Kroatija ir Slovėnija, o Vokietija, Austrija, Danija, Švedija, Norvegija ir Prancūzija atkūrė pasienio kontrolę. Danija nustatė taisykles, kad iš pabėgėlių būtų paimami vertingi daiktai, vildamasi sumažinti jų srautą. Esu dėkinga šalims, kurios stengėsi kokiu nors būdu įveikti krizę, deja, mes prie to net nepriartėjome.“
T.Sharif įsitikinimu, žmonės nesupranta, jog, kad ir kaip būtų svarbu patenkinti būtiniausius poreikius, tikrasis darbas prasideda, kai pabėgėliai atkeliauja į Europą ir reikia užtikrinti jų integraciją. Ji prisiminė, kaip augdama Švedijoje patyrė nemažai painiavos dėl savo tapatybės. Kurdė pergyveno daugybę kultūrinių konfliktų ir neišvengė keblumų, bandydama prisitaikyti, nes jos tėvai užaugo ne Europoje. Vėlyvojoje paauglystėje mergaitė turėjo išmokyti juos priimti kryžkelėje atsidūrusią dukrą, o kartu rasti pusiausvyrą, kaip likti ištikimai kurdų kultūrai, tuo pačiu priimti švediškąją.
„Ne visiems vaikams pasisekė, kaip man. Liūdna regėti tiek daug vaikų, kuriems reikia apsaugos ir pagalbos. Esu nepaprastai dėkinga už viską, ko Europa mane išmokė ir ką man davė, bet kartu didžiuojuosi viskuo, ką galėjau jai už tai atiduoti.
Mano tikslas yra pasiekti, kad Kurdistanas ir didžiausia nuo Antrojo pasaulinio karo laikų humanitarinė krizė būtų pripažinti tarptautiniu mastu.
Jei norime padėti tiems, kam to reikia, privalome pakeisti visuomenės požiūrį, skatindami dialogą, kuris pabėgėlius laikytų žmonėmis, o ne demonizuotų, – kvietė kurdė. – Turime suteikti bendruomenėms, kurios priima daugiau pabėgėlių ir migrantų, papildomų resursų ir paramos. Bet turime suprasti, kad žmonės plūs tol, kol jų kraštuose situacija bus apgailėtina – nereikia tuo abejoti. Vakarai neišvengiamai privalo prisiimti atsakomybę už konfliktus, prie kurių atsiradimo jie prisidėjo, ir spausti Persijos įlankos šalių lyderius padėti.“
T.Sharif gimė 1994 metais Slemani mieste Irako Kurdistane netoli sienos su Iranu. Gelbėdamasi nuo kurdų ir S.Husseino režimo pajėgų kovos, jos šeima ištrūko į užsienį, kai dukrai tebuvo dveji. Vos pabaigusi mokyklą kurdė keletui metų iškeliavo į tėvynę kovoti už moterų teises bei religinę toleranciją. Savo veiklą ji tęsė grįžusi į Švediją. Šiandien ji aktyviai padeda žmonėms, besigelbstintiems nuo vadinamosios „Islamo valstybės“.
„Mano tikslas yra pasiekti, kad Kurdistanas ir didžiausia nuo Antrojo pasaulinio karo laikų humanitarinė krizė būtų pripažinti tarptautiniu mastu, taip pat kovoti, kiek pajėgiu, su netolerancija ir griauti socialinius barjerus tiems, kurie siekia apsaugos Europoje“, – yra sakiusi kurdė.
