– Kodėl buvo nuspręsta uždaryti prieglobsčio prašytojų sulaikymo centrą Manuso saloje?
– Oficialiomis žiniomis, jį nutarė uždaryti naujasis Papua Naujosios Gvinėjos aukščiausiasis teismas, nutaręs, kad šio centro buvimas Papua Naujojoje Gvinėjoje pažeidžia šalies konstituciją, nes apriboja žmonių teisę į laisvę. Australijos imigracijos ir sienos saugumo ministras kalbėjosi su Papua Naujosios Gvinėjos ministru pirmininku ir jie susitarė, kad centrą uždarys, bet neskubės to daryti.
Manuso pabėgėlių centras jau ne pirmą kartą uždaromas. Jis buvo atidarytas 2001 m., 2008 m. uždarytas, o 2012 m. vėl atidarytas.
Centre šiuo metu yra 847 vyriškiai. Visi iš Irano. Dabar svarstoma, ką su jais daryti. Jie turi labai nedidelį pasirinkimą: likti Papua Naujojoje Gvinėjoje arba vykti atgal į savo tėvynę. Grupė prieglobsčio prašytojų yra pasisamdę advokatą. Jie kolektyviai ieško galimybių atvykti į Australiją ar kitą šalį.
Padėtis neaiški. Manuso pabėgėlių centras jau ne pirmą kartą uždaromas. Jis buvo atidarytas 2001 m., 2008 m. uždarytas, o 2012 m. vėl atidarytas. Viskas priklausė nuo to, koks yra pabėgėlių, atvykstančių laivais ir neturinčių dokumentų, skaičius.
Valdžios per tą laiką Australijoje pasikeitė keturis kartus. 2001 m. buvo atidarytas toks pats centras Nauru saloje. Jis Australijos mokesčių mokėtojams kainuoja daugiau milijardą dolerių.
– Ką siūloma įkurti vietoje uždaromo centro?
– Vietoje jo nesiūloma nieko kurti, nes tai prieštarautų Papua Naujosios Gvinėjos konstitucijai. Nekalbama apie tai, ką kurs vietoje jo. Svarbiausias klausimas – ką daryti su tais žmonėmis. Papua Naujosios Gvinėjos gyventojai jų nenori, nemėgsta, juos skriaudžia.
2014 m. Manuso stovykloje vyko didelis maištas, sukilimas, protestai. Dabar, kai jau paskelbė, kad centrą uždarys, belaukiantieji sprendimo dėl savo likimo sako, kad, palyginus su Papua Naujosios Gvinėjos gyvenimu už centro ribų, tame centre jie jaučiasi saugiau.
– Kur būtų priimami naujai atvykę prieglobsčio ieškotojai?
– Šį centrą uždarius Australijoje dar lieka 13 centrų. Dauguma jų yra už Australijos žemyno ribų. Stengiamasi šių žmonių į Australiją neįleisti, nes tai yra Australijos teritorija. Visa problema yra ta, kad Australijos nelegalios imigracijos politika numato, jog atvykstantieji laivais be dokumentų niekada nebus įleisti į Australiją.
Dabar netgi tvirtinama, kad parlamente bus siūlomas naujas įstatymas arba įstatymo pataisa, kad tie, kurie buvo Papua Naujojoje Gvinėjoje, Manuso centre, niekada negalės patekti į Australiją. Šalis sulaukė labai didelio tarptautinio pasmerkimo, nes yra pasirašiusi Jungtinių Tautų (JT) pabėgėlių konvenciją. Išeina, kad Australija šios konvencijos nesilaiko, nes nepriima tų pabėgėlių.
Australijos nelegalios imigracijos politika numato, jog atvykstantieji laivais be dokumentų niekada nebus įleisti į Australiją.
Pagal JT konvenciją, ilgas pabėgėlių laikymas centruose ar stovyklose prilyginamas kalėjimui, todėl jų ten ilgai laikyti negalima, nebent žmogus pavojingas krašto, valstybės saugumui. Australijos vyriausybė tvirtina, kad šie pabėgėliai kaip tik yra pavojingi Australijos saugumui, nes tai žmonės iš neaišku kur, neturintys dokumentų. Kitaip sakant, tokia žiauria politika norima atgrasyti. Tie žmonės, kurie dabar pateko, pavyzdžiui, į Nauru ir Manusą, labai nukentės, [kad būtų] kaip pavyzdys kitiems.
Reikia pasakyti, kad šiuose 14 centrų (įskaitant Manuso centrą) vaikų nebėra. Juose yra 6 518 vietų, bet užimta 1 271 vieta. Tarp šių žmonių nėra nė vieno vaiko. Nors laikoma, kad vaikai priklauso pabėgėlių centrams, bet jie apgyvendinti australų ar kitų žmonių šeimoje pačioje Australijoje, jie vežiojami į mokyklą.
Prie šių vaikų turi būti apsauginis, reikalingas automobilis, vaikas turi būti nuvežamas, mokykloje saugomas. Visa tai kainuoja, todėl žmonės piktinasi. Padėtis truputį be išeities. Kita vertus, imigracijos ministerija yra nusistačiusi nieko neviešinti. Anksčiau vienas laivas kur nors horizonte pasirodydavo ir jau visi laikraščiai ir televizijos žinodavo. Dabar niekas nežino, ar kažkas buvo, ar nebuvo.
