Pabėgėlių krizė: per Balkanų perėją net žiemą nenutrūksta bėglių srautas

Kariuomenė ir specialiosios policijos pajėgos saugo Serbijos sienos ruožą su Makedonija. „Ne, viskas tylu ir ramu, – sako pareigūnas. – Mes turime didesnių problemų“. Jis parodo į už kalnų esantį Kosovą, kurio nepripažįsta Serbijos vyriausybė.

Beno Gerdžiūno nuotr./8 kilometrų kelias tarp Makedonijos ir Serbijos

Per 8 kilometrų ilgio ruožą pabėgėliai keliauja iš Makedonijos į Serbiją. Jų srautai gerokai sumažėjo, kuomet buvo uždrausta Makedonijos sieną pereiti piliečiams ne iš Irako, Sirijos ar Afganistano. „Tai turbūt paskutinis ilgas jų kelias pėsčiomis“, – sako Marta Behrendt, viena iš virš šimto tarptautinių savanorių, atvykusių pagelbėti pabėgėliams.

Piečiausioje Serbijos dalyje esantis Preševas yra iš trijų pusių apsuptas Makedonijos ir Kosovo. Viename iš skurdžiausių šalies regionų pabėgėlius pasitinka mečečių minaretai – virš 90 proc. šio regiono žmonių yra musulmonai albanai.

Beno Gerdžiūno nuotr./Serbijos kariuomenė ir specialiosios policijos pajėgos saugo Lojan - Miratovaco perėją.

„Pagalba pabėgėliams tapo mada, iš pradžių niekas nenorėjo padėti, – nusijuokia Abdula Ahmedi, dirbantis vienoje Serbijos nevalstybinėje organizacijoje. – Dabar vietiniai žmonės ir verslai konkuruoja, kas skirs daugiau pagalbos.“

Beno Gerdžiūno nuotr./Jazidis Yusefas Zuvaitas su sūnumi Ali bėga iš Irako.

„Kai kurie Preševo žmonės pyksta, nes mes čia turime mėsos, žuvies ir panašiai“, – sako savanoris, dirbantis Raudonojo Kryžiaus tarpiniame poste, kur pabėgėliai gali sušilti ir pavalgyti. Tuo metu netoliese albanas renka palei kelią išmestus vaisius, kuriais šeria karves.

Beno Gerdžiūno nuotr./Serbų savanoriai, persirengę Disnėjaus personažais, pasitinka pabėgėlius ir dalina dovanėles vaikams, kurie negali nuslėpti emocijų. „Jie gauna pakankamai maisto ir pagalbos, jiems labiausiai trūksta žmogiškumo“, – sako savanorė Marta.

Arabų šalyse retai kur rūšiuojamos šiukšlės – jų kupstai palei kojas patvirtina šį per Egėjo jūrą atkeliavusį faktą. Tačiau arabų ir persų kultūroje galioja griežtas mandagumo etiketas.

Beno Gerdžiūno nuotr./Šeima iš Irako miega lauke, nors už tvoros yra stovykla. Kiekvienas šeimos narys serga, įskaitant 5 mažamečius vaikus. Vyrai sunkiai reaguoja į paprastus klausimus, dėl to negauna reikiamų dokumentų, kad galėtų išvykti į Kroatiją. 

„Jie nenori atsisakyti jiems savanorių siūlomo maisto, nors gal ir nesugebės tiek suvalgyti. Paskui ir matome nuotraukas su išmestomis duonos riekėmis nacionalistiniuose laikraščiuose“, – sako savanorė M.Behrendt.

Beno Gerdžiūno nuotr./Sunešioti batai. Savanorių dėka pabėgėliai gauna rūbus ir batus, jei kažko neturi. „Prieš pora mėnesių buvo daug sunkiau – beveik nieko neturėjome“, – sako savanoris iš Nigerijos Kenetas Paulas, dabar gyvenantis Vokietijoje.

Dalis serbų ir albanų nepraleidžia progos pasipelnyti iš pervargusių šeimų – nelegalūs taksistai kursuoja nuo sienos ruožo iki miesto, kur laukia traukiniai ir autobusai į Kroatiją, ar patys veža iki šios sienos už daugiau nei 600 eurų. 

Beno Gerdžiūno nuotr./Sergantis vaikas iš Irako, apklotas Jungtinių Tautų suteiktais apklotais. Gydytojai sako, kad daugumą mažamečių kankina blusos ir kiti parazitai.

„Aš ne manau, o žinau, kad jie moka policijai už šia prieigą“, – sako taksistas Draganas. „Kodėl autobusai tiesiog nepasitinka jų prie sienos?“ – prideda savanorė Kristina iš Šveicarijos.

Beno Gerdžiūno nuotr./Bilietų kasa traukinių stotyje. Bilietas į traukinį, vežantį i Sidą, Kroatijos pasienyje, kainuoja 15 eurų, o kelionė autobusu – 30 eurų. Tuos, kurie neturi pinigų, veža nemokamai. „Imame visus“, – numoja ranka traukinio palydovas.

Kiekvienas sutiktas pabėgėlis nori dirbti. Tačiau jų Europoje laukia ne tik darbo vietos, bet ir kylanti ksenofobijos ir baimės banga. Tačiau pabėgėliai kol kas apie tai negalvoja – jiems svarbiausia pasiekti kelionės tikslą.

„Kitą kartą susitiksime Vokietijoje, Inshallah, – sako Azmaras iš Afganistano.  – Esame visi pavargę ir sušalę, ėjome pėsčiomis 3 valandas.“

Beno Gerdžiūno nuotr./Pabėgėlių stovykla, saugoma Serbijos policijos, yra beveik tuščia. Tėra kelios šildomos palapinės, kuriose apsilanko pabėgėliai, ieškantys laikino poilsio ir šilumos, bei maisto.

„Mes turime pinigų, bet mes neturime saugumo“, – sako mergina iš Afganistano, paklausta, ką mano apie kylantį neracionalų pyktį Europoje, jog pabėgėliams su išmaniaisiais telefonais nereikia pagalbos.

Beno Gerdžiūno nuotr./Šeima iš Sirijos peržiūri visus dokumentus, bandydama įsitikinti, jog visi 12 žmonių, įskaitant 9 vaikus, turi reikalingus popierius. Pabėgėliai įleidžiami į traukinį tik su Serbijoje išduotais laikinais dokumentais.

„Situacija labai sunki. Dirbau Bagdado vandens ministerijoje ir išgyvenau dvi savižudžių atakas – nuo vieno sprogimo oru skridau bent 2 metrus“, – sako irakietis Yusefas Zuvaitas, tempdamasis savo sūnų Ali už rankos, kol jo žmona sunkiais žingsniais kyla į kalną.

Beno Gerdžiūno nuotr./Grupė vyrų iš Sirijos šildosi prie šalia bėgių užkurto laužo. Vyriausias vyras pasakoja apie Laisvosios Sirijos armijos karių vartojamus narkotikus. „Daug hašišo“, – sako jis, bet nenori atskleisti savo vardo ir neigia, kad kovojo šios armijos gretose.

„Aš esu jazidis (religinė mažuma, kurią įslamistai įnirtingai naikina Irake ir Sirijoje), – tęsia Yusefas. – Buvo labai pavojinga. Mūsų ministerijoje nieko neliko – visi pabėgo.“

Beno Gerdžiūno nuotr./Jauna mama su sūnumi laukia, kol autobusas pajudės į Kroatiją.

„Jie turi pinigų, mes – ne. Mes turime pasus, o jie – ne“, – žiūrėdamas į pabėgėlius taria savanoris Haris, Vokietijos bosnis, kurio šeima pabėgo nuo 90-ųjų metų karo. Marta, taip pat Vokietijos bosnė, prideda: „Aš šiuos žmones labai puikiai suprantu, mes išgyvenome tą patį“.

Beno Gerdžiūno nuotr./Patalpoje, kurioje parduodami traukinio bilietai, sienos išmargintos arabiško grafičio tekstais – nuo „Dievas stebi visus“ iki slapyvardžių ir Sirijos miestų pavadinimų.