Anot Pietų Korėjoje įsikūrusio Korėjos vienybės instituto, Pchenjanas per pastaruosius dvejus metus gerokai sustiprino savo pasienio apsaugą – įrengė daugiau elektrinių tvorų palei Tumeno upę, kuri skiria ją nuo Kinijos ir Rusijos.
Beveik visi pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos prieš patekdami į Pietų Korėją bėga į Kiniją – kadangi abiejų Korėjų siena yra stipriai militarizuota, ir ją sunku perbėgti.
Iš viso nuo 1953 m., kai abi valstybės buvo padalintos po Korėjos karo, tik 30 805 šiaurės korėjiečiams yra pavykę pabėgti į pietinę kaimynę.
Didžiausias pabėgėlių srautas buvo dešimtajame dešimtmetyje, kai Šiaurės Korėjoje siautė badas, per kurį mirė nuo 600 tūkst. iki 3,5 mln. žmonių. Daugiausiai per metus pabėgusiųjų buvo 2009 m., tačiau per pastaruosius trejus metus jų skaičiai žymiai sumažėjo.
Lyčių balansas išlieka panašus – apie 85 proc. pabėgėlių yra moterys, kadangi apie vyrų neatvykimą į darbą yra informuoja greičiau.
Kai kurie ekspertai teigia, kad sumažėjimas yra efektyvesnės Kim Jong Uno propagandos mašinos rezultatas. Be to, nors daug žmonių Šiaurės Korėjoje trūksta maisto, bado rizika nėra tokia didelė, kaip prieš pora dešimtmečių.
Galiausiai, dabar kaip niekad brangu kirsti sieną. Pasienio sargų kyšiams reikia gerokai daugiau pinigų. Skelbiama, kad, pavyzdžiui, 2008 m. užtekdavo vos 50 JAV dolerių, o dabar norintiems pabėgti tenka pakloti 3-6 tūkst. JAV dolerių.
