Rohindžos neturi jokių teisių
Sitvė – Vakarų Mianmaro miestas, kuris pastaruosius ketverius metus sulaukia bene daugiausia į šalį atvykstančios užsienio žiniasklaidos dėmesio. Nedidelėje Rachinų valstijos sostinėje veikia net kelios pabėgėlių stovyklos, kurios atspindi jau ne vieną dešimtmetį besitęsiantį konfliktą tarp etninių musulmonų rohindžų ir budistų rachinų bendruomenių. Žmogaus teisių organizacijos skambina pavojaus varpais dėl vietinės rohindžų bendruomenės, kuri šalyje, labiausiai Sitvės mieste, beveik neturi jokių teisių. Iš rohindžų atimta pilietybė, balsavimo teisė, didelė dalis jų prieš ketverius metus tiesiog buvo uždaryti į šalies viduje perkeltų asmenų stovyklas (IDP camps).
Patekti į rohindžų stovyklą nelengva. Kartu su vertėja užtrunkame kelias dienas, kol gauname visus reikalingus leidimus. Vietos valdžia nepatikliai žiūri į užsienio žurnalistus, atvykstančius į Sitvę. Net oro uoste, apsaugai mano pase pamačius žurnalisto vizą, sulaukiu klausimų, ar neketinu kurti istorijos apie musulmonus ir apskritai, kodėl pasirinkau tokį nesaugų miestą. Kad Sitvėje nesaugu, buvau perspėta dar prieš kelionę į Mianmarą – aplink miestą vyko rohindžų kovotojų ir Mianmaro kariuomenės susirėmimai. Vis dėlto pasakojimas apie rohindžas buvo pagrindinis mano kelionės į Mianmarą tikslas.
Iš rohindžų atimta pilietybė, balsavimo teisė, didelė dalis jų prieš ketverius metus tiesiog buvo uždaryti į šalies viduje perkeltų asmenų stovyklas.
Paskutinę dieną Sitvėje, ankstyvą rytą, taksi automobiliu išvykstu į rohindžų stovyklą, esančią visai šalia miesto ribos. Pasas, žurnalisto viza ir kelios kopijos leidimų. Privažiavus stovyklos teritoriją, mus pasitinka ginkluoti apsaugos pareigūnai, turime pereiti du patikros punktus. Kai mūsų automobiliui atidaromi paskutiniai vartai į stovyklą, neapleidžia įspūdis, kad įvažiuojame ne į perkeltų asmenų stovyklą, o į getą. Stovykla apjuosta spygliuotos vielos tvora, o visus galimus išėjimus saugo ginkluota sargyba.
Po kelių minučių kelionės automobiliu kiek atokiau nuo patikros postų mus pasitinka du rohindžų vyrai – Momo ir Abasas (porą dienų prieš kelionę į Sitvę pavyko užmegzti ryšį su jais ir susitarti dėl susitikimo). Išlipę iš automobilio, greitai patraukiame prie vieno medinio namelio, kuriame gyvena Momo šeima. Abu vyrai atsargūs – nenori, kad vietinė sargyba juos pastebėtų duodančius interviu, nes dėl to jiems gali kilti problemų.
Keliai iš stovyklų užblokuoti
„Prieš 2012 m. gyvenome Nazio kaime, visai šalia Sitvės. Bet į kaimą atėjo budistų vienuoliai su policija ir padegė mūsų namus. Neturėjome, kur eiti, tad visi susirinkome kaimo mokyklos kieme. Po maždaug 30 minučių atvyko kariuomenė ir pasakė, kad turime persikelti į stovyklą, tad visi atsidūrėme čia. Iš pradžių čia nieko nebuvo, vėliau pastatyti keli mediniai nameliai, žmonės susirentė pašiūres“, – pasakoja Abasas.
Anot jo, dabar stovyklos palikti negalima, nes visi keliai užblokuoti – negalima nei grįžti į kaimą, nei tiesiog nusipirkti maisto Sitvėje: „Čia nieko neturime, negalime mokytis, dirbti, nėra sveikatos priežiūros ir apskritai jokių teisių. Pasaulinė maisto programa į stovyklą tiekia ryžių, tačiau nė viena Mianmaro nevyriausybinė organizacija mums nepadeda.“
Šalia Sitvės esančioje stovykloje gyvena apie 10 tūkst. žmonių. Nors turtingesni rohindžos gyvena mediniuose nameliuose stovyklos pradžioje, važiuodami gilyn, pamatome daugybę iš įvairių medžiagų suręstų kelių kvadratinių metrų ploto pašiūrių. Tokiuose namuose glaudžiasi gausios šeimos. Kartu su Abasu pasitikęs Momo pasakoja, kad būtent šeimos su mažamečiais vaikais patiria daugiausia sunkumų.
„Iš čia negalime išeiti, bet, jei kas nors atsitinka, pavyzdžiui, rimtai suserga vaikas, turime žūtbūt jį nuvežti į ligoninę. Vienintelis būdas – papirkti policininką. Kad gautume leidimą vykti į ligoninę, policininkams turime sumokėti apie 30 dolerių, dar 30 dolerių sumokame už nuvežimą iki ligoninės. 2012 m., kai buvome uždaryti čia, praradau maždaug 20 tūkst. dolerių. Dabar nieko neturime, mane remia žmonos motina, kuriai pavyko išsaugoti santaupas. Ji kas mėnesį mūsų šeimai duoda apie 50 dolerių. Iš Pasaulinės maisto programos gauname ryžių, bet pusę jų parduodame, kad juodojoje rinkoje galėtume nusipirkti kitų produktų. Jų gauname iš rachinų, kurie atneša prie stovyklos kitų prekių ir parduoda dvigubai brangiau“, – kalba Abasas.
Internete galima rasti daugybę vaizdo medžiagos, kurioje užfiksuotos ne tik dėl ligų ar maisto stygiaus neišgyvenusių kūdikių mirtys, bet ir vietinės kariuomenės prieš stovyklų gyventojus vykdomas smurtas. Tuo metu, kai rohindžos ir didelė dalis užsienio nevyriausybinių organizacijų bando atkreipti dėmesį į musulmonų padėtį Mianmare, kuriame dominuoja budistai, birmiečiai ir rachinų bendruomenė Sitvėje kalba apie rohindžų išpuolius ir iki šiol deginamus kaimus.
Po konstitucinių pakeitimų, įvykdytų prieš kelis dešimtmečius, rohindžų etninei grupei valdžia nebeatnaujino piliečių statuso. Šiandien teigiama, kad rohindžos – nelegalūs migrantai iš Bangladešo.
Rachinai kaltina musulmonus
Tą dieną, kai laukėme leidimų patekti į rohindžų stovyklą, vietinis Sitvės gyventojas mums su vertėja pasiūlė apsilankyti rachinų pabėgėlių stovykloje. Ji gerokai skiriasi nuo rohindžų – nežinodamas negalėtum pasakyti, kad čia stovykla. Ji atrodo tarsi gyvenvietė, įsikūrusi šalia Sitvės.
Čia žmonės pabėgo nuo susirėmimų tarp rohindžų ir vietinės kariuomenės. Vienas tokių – jau kelerius metus stovykloje gyvenantis U Nien Džo.
„Tai, kas čia vyksta, – tragedija, ši žemė priklauso mums, musulmonai įsiveržė į mūsų žemes. Anksčiau gyvenome kitoje upės pusėje, bet musulmonai padegė mūsų namus, todėl turėjome persikelti čia, į Sitvę. Iš pradžių prisiglaudėme vienuolyne, ten mums davė maisto. Vėliau valdžia sudarė pabėgėlių sąrašus ir pasiūlė mums apsigyventi čia, įvairios organizacijos aukojo maisto ir drabužių. Taip, anksčiau mūsų kaimas draugiškai sugyveno su musulmonais, bet dalis jų suradikalėjo ir ėmė su mumis kovoti. Kai kurie ėmė priekabiauti prie mūsų mergaičių. Žinoma, kai kurie musulmonai geri, bet dėl prasidėjusios nesantaikos negalime su jais gyventi. Šioje stovykloje gyvena apie 3 tūkst. žmonių, visi jie iš aplinkinių kaimų, daugiausia atsikėlę gyventi prieš kelerius metus, kai aplink Sitvę prasidėjo smurtas“, – pasakoja U Nien Džo.
Vietiniai Sitvės gyventojai kartoja, kad rohindžos jiems kelią milžinišką grėsmę. Aplink Sitvę esančių kaimų gyventojai sako bijantys pabusti naktį liepsnose, nes Rachinų valstijoje dar liko kaimų, kuriuose gyvena rohindžos, o šie esą padegsią budistų gyvenvietes.
Man būnant Mianmare, šalies kariuomenė susirėmė su rohindžų kovotojais, ėmusiais atakuoti pasienio zonas su Bangladešu, kaip teigiama, siekdami pabėgti į kaimyninę musulmonišką valstybę. Ne kartą užsienio žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie Mianmaro kariuomenės žiaurų elgesį su šia etnine grupe, apie rohindžų moterų prievartavimus. Nors bandžiau nuvykti į šalia Sitvės dar esančius rohindžų kaimus, mane sustabdę pareigūnai liepė apsigręžti ir leidimo vykti į šiuos kaimus nedavė. O į greta esantį rachinų kaimą leidimo prašyti nereikėjo. Ten nuvykusi susitikau su rachinų bendruomenės atstove Do Niu Ė.
„Daugelis iš mano kaimo persikėlė į Sitvę, nes mano, kad čia nesaugu, mūsų kaimą supa musulmonų gyvenvietės. Mūsų šeima visada gerai sutarė su musulmonais, lankydavomės vieni kitų namuose, bet 2012 m. staiga pasipylė smurtas. Manau, taip atsitiko, nes mūsų bendruomenės skirtingos, skiriamės ne tiek religija, kiek socialine padėtimi. Ta nelygybė sukėlė smurtą, o mūsų valstybėje, galima sakyti, įstatymai neveikia. Daugybę metų šalį valdė karinė chunta ir problemas spręsdavo taip, kaip jai naudinga. Deja, šiuo metu musulmonai nori užimti ir valdyti bent pusę mūsų valstijos, jie ateina ir puola mūsų kariuomenę, gali užpulti ir mūsų kaimą. O musulmonai stovyklose yra saugūs, jie gauna didžiulę tarptautinės bendruomenės paramą“, – tikina Do Niu Ė.
Nobelio taikos premijos laureatė padėties nesprendžia
Suprasti ir paaiškinti painų ne vieną dešimtmetį besitęsiantį konfliktą tarp budistų rachinų etninės grupės ir musulmonų rohindžų nėra paprasta. Todėl iš Sitvės grįžusi į pagrindinį Mianmaro miestą Jangoną, susitinku su politikos veikėju, teisininku ir žmogaus teisių gynėju Abu Tahay. Jis man rodo daugybę prieš kelis dešimtmečius Mianmaro oficialių institucijų išleistų leidinių, kuriuose rohindžos priskiriami prie daugiau nei 130 šalies etninių grupių. Tačiau Abu Tahay pasakoja, kad po konstitucinių pakeitimų, įvykdytų prieš kelis dešimtmečius, rohindžų etninei grupei valdžia nebeatnaujino piliečių statuso. Šiandien teigiama, kad rohindžos – nelegalūs migrantai iš Bangladešo.
Pasak Abu Tahay, Mianmare nuo pat pirmųjų dienų, prieš tūkstantį metų, jau gyveno keletas skirtingų musulmonų grupių: „Birmos musulmonai, rohindžų musulmonai, myedu musulmonai įvairiose šalies dokumentuose ir leidiniuose oficialiai buvo pripažinti etninėmis Mianmaro grupėmis. Tačiau 1982 m. pilietybės įstatymas pakeitė rohindžų padėtį – nuo tada prieš juos valdžia ėmė vykdyti diskriminacinę politiką.“
Iki 1982 m., toliau kalba Abu Tahay, visi Mianmare gimę žmonės turėjo nacionalinę registracijos kortelę, o priėmus įstatymą, gyventojai buvo paprašyti nacionalinę registracijos kortelę pakeisti į Mianmaro asmens tapatybės kortelę. „Kai kitoms etninėms grupėms buvo suteiktos asmens tapatybės kortelės, rohindžos gavo laikinąsias registracijos korteles. Taip jie neteko savo pilietybės ir senųjų registracijos kortelių – oficialių dokumentų, patvirtinančių, kad Mianmare iki 1982 m. jie buvo laikomi nuolatiniais Mianmaro gyventojais. Taip buvusi vyriausybė galėjo tvirtinti, kad rohindžos yra nelegalūs migrantai, neturintys jokių dokumentų“, – teigia Abu Tahay.
Daugelis Vakarų lyderių tikėjo, kad į valdžią šiek tiek daugiau nei prieš metus atėjusi Nobelio taikos premijos laureatės Aung San Suu Kyi partija imsis spręsti užsitęsusią rohindžų problemą.
Daugelis Vakarų lyderių tikėjo, kad į valdžią šiek tiek daugiau nei prieš metus atėjusi Nobelio taikos premijos laureatės Aung San Suu Kyi partija imsis spręsti užsitęsusią rohindžų problemą. Vis dėlto šiandien jokių pokyčių nematyti, o užsienio žiniasklaida pastebi, kad per metus demokratijos vertybes propaguojanti lyderė nė karto neapsilankė problemiškose Rachinų valstijos vietose ir nė karto atvirai neprakalbo apie šią problemą. Ji nė karto nesusitiko ir su keletą kartų to prašiusiu Abu Tahay.
„Ne kartą esu siūlęs, kad reikia susėsti ir aptarti šią problemą. Ją turi spręsti rohindžų, rachinų ir vyriausybės atstovai. Tai sakiau, kai buvau susitikęs su prezidentu Baracku Obama, Davidu Cameronu ir Catherine Ashton. Visada sakiau, kad reikia pradėti trijų pusių derybas. Tai vienintelis būdas pasiekti veiksmingą susitarimą, jis būtinas šalies ir jos žmonių gerovei užtikrinti. Jei bet koks sprendimas šiame konflikte būtų priimtas neįtraukus kurios nors iš šių grupių, esu tikras, būtų pasiekta tik laikina taika. Deja, dar nepasiekėme lygio, kai visos trys pusės galėtų susėsti derybų. Nacionalinės demokratijos lygos būstinėje prieš rinkimus buvau tris kartus – bandžiau susitikti su Aung San Suu Kyi, bet tokia galimybė man nebuvo suteikta“, – pabrėžia Abu Tahay.
Kariuomenė siekia diskredituoti Aung San Suu Kyi
Susisiekti su Nacionaline demokratijos lyga ir man Mianmare nepavyko. Nei Aung San Suu Kyi, nei valdančioji partija komentarų apie rohindžų padėtį užsienio žiniasklaidai beveik neteikia. Vis dėlto naujai išrinktame parlamente yra rohindžams atstovaujanti Demokratijos ir žmogaus teisių partija. Pagal Mianmaro įstatymus visos etninės grupės parlamente turi turėti bent po tris atstovus. Lygiai tiek atstovų turi Demokratijos ir žmogaus teisių partija. Su jos pirmininku Kjav Minu susitikau vos atvykusi į Mianmarą. Pirmiausia jo paklausiau, kodėl daug vilčių teikusi Aung San Suu Kyi vis dar neina taip reikalingu pokyčių keliu.
„Šis paaiškinimas kai kuriems bus labai nepatogus, pirmiausia Aung San Suu Kyi. Vakarų pasaulis skatino jos demokratiškos stiprios lyderės įvaizdį, bet dabar matome, kad jis nėra toks jau tikslus. Ji silpna. Kariuomenė už ją stipresnė. Ji privalo taikstytis su kariuomene. Dėl kariuomenės spaudimo ji turi paaukoti daugelį savo moralinių vertybių, tų vertybių, kurias taip pabrėžė Vakarai, dėl kurių ji laimėjo rinkimus“, – sako Kjav Minu.
Anot jo, visose srityse kariuomenė siekia diskredituoti Aung San Suu Kyi, pakenkti jos įvaizdžiui, atitolinti ją nuo visuomenės: „Kariuomenė blokuoja kiekvieną žingsnį, ji nesivadovauja civilinės valdžios nurodymais. Nors karinė chunta oficialiai nevadovauja šaliai, jos įtaka milžiniška. Sutapimas ar ne, jums spręsti, bet, kai buvo suformuota Kofi Annano taikos komisija, kuriai pritarė Aung San Suu Kyi, kai komisija turėjo pradėti darbą Rachinų valstijoje, staiga prasidėjo kovos tarp rohindžų ir kariuomenės. Kai jau atrodė, kad bus pasiūlytas koks nors sprendimas dėl konflikto, dėl rohindžų stovyklų, kariuomenė sukūrė vadinamąjį rohindžų sukilimą, nes kariuomenės lyderiai nenori taikos, nenori, kad Rachinų valstijoje dirbtų K.Annano misija.“
2010 m. dažnai laikomi pirmųjų teigiamų pokyčiu laikotarpiu Mianmare, nes tuomet karinė chunta perleido valdžią civiliams – taip ji galėjo tikėtis, kad bus nutraukta tarptautinė Mianmaro izoliacija. Taip iš tiesų ir įvyko – šalis atsivėrė turizmui, galėjo tikėtis naujų užsienio investicijų. Tačiau visko rezultatas – padidėjęs tarptautinis spaudimas: pirmiausia nutraukti namų areštą Nobelio taikos premijos laureatei Aung San Suu Kyi, tada surengti demokratinius rinkimus ir, žinoma, galiausiai imtis spręsti ilgai besitęsianti konfliktą Rachinų valstijoje. Tačiau priešingai nei Vakarai galėjo tikėtis, po 2010 m. situacija Rachinų valstijoje ėmė tik blogėti.
Kaip ir daugelyje konfliktų, neįmanoma atsakyti, kas iššovė pirmasis, bet tačiau rohindžų padėtis ir gyvenimo sąlygos stovyklose gerokai skiriasi nuo rachinų bendruomenės.
„Pagal 2008 m. Konstituciją, jei valstijoje ar mieste viena etninė grupė sudaro daugiau nei 50 proc. visų gyventojų, vietovė turi būti savarankiškai administruojama ir gauti specialų statusą. Jei įvyktų taikos susitarimas, jei rohindžoms būtų atkurtos piliečių teisės, jų gyvenamoms teritorijoms iškart būtų suteikta savivalda. Sitvėje ir kituose trijuose didžiausiuose Rachinų valstijos miestuose daugumą gyventojų sudaro rohindžos, taigi susitaikius beveik visa valstija būtų administruojama rohindžų. Išaugus tarptautiniam spaudimui, pradėta kalbėti, kad rohindžos – migrantai iš Bangladešo, todėl negali turėti pilietybės. Dabar ši idėja Mianmare labai paplitusi“, – pabrėžia Kjav Minu.
Netoleranciją skatina budistų vienuolių organizacija
Sudėtingas konfliktas Rachinų valstijoje dažnai gali būti suprastas kaip konfliktas tarp skirtingų religijų. Ne vienas ekspertas sutinka, kad religinę netoleranciją šalyje skatina budistų vienuolių politinė organizacija „Mabada“. Ji itin įtakinga šalyje ir dažnai savo veiklai politikai turi gauti vienuolių pritarimą. Pavyzdžiui, didelių žingsnių ginti rohindžų teises vis dar nesiimanti Aung San Suu Kyi šios vienuolių organizacijos ne kartą buvo kritikuojama dėl pernelyg palankaus požiūrio į musulmonus.
Kol buvau Mianmare, man nepavyko susisiekti su organizacija, bet vieno Sitvės mieste veikiančio vienuolyno vienuolis gana aiškiai atskleidė radikalių budistų poziciją: „Rohindžos yra pavojingi, jie visada mums kėlė grėsmę. Miegu ir gyvenu bijodamas, kad jie man perpjaus gerklę. Rohindžos turi būti laikomi atskirti stovyklose, nes jie, atvykėliai iš Bangladešo, užėmė mūsų žemes.“
O rohindžų žmonės pabrėžia, kad jie nei nusikaltėliai, nei teroristai, be to, anksčiau ir nebuvo problemų su rachinų bendruomene. O tai, kas vyksta dabar, jie vadina genocidu.
Kaip ir daugelyje konfliktų, neįmanoma atsakyti, kas iššovė pirmasis, bet tačiau rohindžų padėtis ir gyvenimo sąlygos stovyklose gerokai skiriasi nuo rachinų bendruomenės. Vos atvykusią į Mianmarą mane nustebino patarimas kalbant apie rohindžus nei valdžios atstovams, nei vietos nevyriausybinėms organizacijoms neminėti rohindžų.
Parlamentaras Kjav Minu teigia, kad tai reiškia, jog Birma tampa rasistine valstybe, nors kiekvienas žmogus turi teisę į savo identitetą – tai pagrindinė žmogaus teisė, įtvirtinta Jungtinių Tautų chartijoje. „Jei birmiečiai nepritaria tokiai teisei, netgi bando uždrausti vartoti terminą „rohindžos“, vadinasi, mes tampame labai radikalūs. Nesiekiame tikrosios demokratijos, nesuprantame žmogaus teisių esmės. Žmogus negali gyventi be savo identiteto, niekas negali jo priversti prisiimti nesavojo“, – pabrėžia Kjav Minu.
Daugiau nei milijonas rohindžų jau nuo 8-ojo dešimtmečio susiduria su valdžios persekiojimais, bet paskutiniai ketveri metai šiai bendruomenei patys dramatiškiausi. Skaičiuojama, kad maždaug 150 tūkst. rohindžų iki šiol yra uždaryti perkeltųjų asmenų stovyklose. Nevyriausybinės organizacijos praneša, kad, prieš porą metų prasidėjus masiniam rohindžų bėgimui nuo persekiojimų Mianmare, nemažai žmonių patenka į nelegalių gabentojų rankas ir įtraukiami į darbo vergovę.
Šiandien sunku įžvelgti kokių nors prošvaisčių, kad nebeliktų rohindžų teisių pažeidimų, o situacija Rachinų valstijoje būtų suvaldyta. Tikėjimas, kad Aung San Suu Kyi sugebės tai padaryti, atrodo, blėsta ir Vakarų lyderių akyse. Tarptautinė bendruomenė išlieka didžiausia jau ne vieną dešimtmetį diskriminaciją ir persekiojimus patiriančių rohindžų viltimi.
