– Kaip pasikeitė situacija Ispanijoje po katalonų balsavimo referendume dėl regiono nepriklausomybės?
– Sakyčiau, kad situacija pasikeitė ne tiek dėl referendumo (kas irgi, žinoma, svarbus įvykis), bet pirmiausia dėl to, kad Madridas reagavo smurtu, kuris kai kuriais atvejais buvo pateisinamas, nes patys protestuotojai smurtavo, degino policijos automobilius ir pan. Kiti vaizdai, kur nukentėjo taikūs žmonės, suteikia labai stiprų emocinį krūvį.
Katalonijai dabar yra užviręs kraujas ir nepriklausomybės siekis yra labiau konsolidacinis. Tai natūraliai lemia kur kas sudėtingesnes galimybes derėtis ir ieškoti bendro sutarimo, nes Katalonija ir Madridas yra visiškai priešingose barikadų pusėse.
– Madridas sunkiai arba visai nesusitaikys su katalonų atsiskyrimo idėja, o Barselona tokios idėjos, nepanašu, kad atsisakytų. Kokį galima prognozuoti įvykių scenarijų?
– Aš vis dėlto tikiu, kad galimas abiem pusėms priimtinas sprendimas. Akivaizdu, kad dabartinė Katalonijos valdžia, pasisakanti už atsiskyrimą ir dėl to inicijavusi šiuos procesus, ir toliau kalbės apie nepriklausomybę. Taip pat tikėtina, kad parlamentas balsuos už tai. Taigi manau, kad Madridas bus galų gal priverstas suteikti kažkokių nuolaidų, didesnę autonomiją, kas yra gana svarbu katalonams, turint omeny jų ekonominį pranašumą, palyginti su likusia Ispanijos dalimi.
Taigi bent jau laikinas sprendimas gali būti pasiektas. Bet bijau, kad dėl Madrido reakcijos į šį referendumą to gali būti negana, nors, jeigu būtų reaguota kitaip, gal būtų užtekę didesnės autonominės ir fiskalinės laisvės. Dabar neaišku, kaip bus toliau, ir tas neprognozuojamumas kelia galvos skausmą ne tik Madridui, bet ir visai Europai.
– Kaip reaguoti į sąlyginę Europos Sąjungos tylą dėl smurto protrūkio per Katalonijos referendumą?
– ES pozicija buvo bandyti subalansuoti, nors tai tokiose situacijose labai sudėtinga. Pasikartosiu, kad kai kuriais atvejais smurtas buvo panaudotas adekvačiai – tikrai buvo vaizdų, kai protestuotojai kelia riaušes, nesantaiką, degina mašinas ir t. t.
Ispanija pirmiausia yra ES narė, tad jos Konstituciją ES privalo remti ir palaikyti. Taigi Ispanijai buvo išsakyta parama ir paraginta laikytis dialogo principo. Turbūt būtent tokia reakcija ir įmanoma tokioje situacijoje, nes vis dėlto visų pirma tai valstybės vidaus politikos reikalas. O tai, kad Madridas nesugebėjo susitvarkyti, kritika gali būti jo reakcijai.
– Ar dabar įmanomas dialogas?
– Manau, kad jis neišvengiamas, bet pradinės Madrido pozicijos galėjo būti geresnės negu yra dabar, nes didelė Europos dalis emociškai palaiko Kataloniją – ne jos nepriklausomybės siekį, bet galimybes laisvai išreikšti savo balsą.
Bet dialogas turės įvykti, nes Katalonija net pagal tarptautinės teisės principus negali imti ir vienašališkai nutraukti bet kokių ryšių su Ispanija. Katalonijos nepriklausomybė priklauso nuo daugelio aplinkybių, pirmiausia – nuo Madrido pozicijos.
Vis dėlto lieku optimistas ir manau, kad Katalonija liks Ispanijos dalimi su kažkokia didesne autonomija. Toks scenarijus šiandien tikėtiniausias.
– Sakote, kad Katalonijos regiono klausimas – Ispanijos reikalas. O kaip ES? Juk pati Katalonija gali vienašališkai paskelbti regiono nepriklausomybę. Kas tada?
– Gali, bet tam reikia tarptautinio pripažinimo. Tarptautinė teisė labai aiškiai sako, kad kažkoks teritorinis subjektas negali vienašališkai paskelbti nepriklausomybės, išskyrus tam tikrus atvejus, kaip Kosovo precedentas (kai buvo patiriamas didžiulis smurtas, priespauda, vykdomas genocidas).
Šiuo atveju tokių aplinkybių nematome, ir vienašališkas paskelbimas būtų kažkokia galios, valios išraiška, bet tarptautinės politikos kontekste neturėtų svorio, kol nebūtų visuotinai pripažinta. O matėme, kad pripažinimo tikrai daug nebus.
