V.Putinas neabejotinai yra centrinė Kremliaus režimo figūra. Būtent aplink jį sukasi alkanų šalininkų klanas, kuris virto savotiška uždara kasta. Kai kurie iš jų priklauso galingoms valstybės institucijoms – kariuomenei ir slaptosioms tarnyboms, o kiti yra oficialiai kontroliuojamų valstybės struktūrų atstovai, kurie yra ištikimi V.Putinui.
Tačiau būtent dėl šitos kastos uždarumo ir aklo lojalumo režimo galia yra labai trapi. Tokioje politinėje sistemoje žmonės, apdovanoti išskirtiniu vadovavimo ir vadybos talentu, praranda savo efektyvumą, o korupcija tampa kasdiene rutina.
Naujojo caro ideologija, it kalakuto krūtinę išsipūtęs Rusijos imperializmas, stačiatikių bažnyčios paklusnumas, antivakarietiškų nuotaikų kurstymas – visa tai rodo, kad V.Putinas visų pirma daugiausiai dėmesio skiria ciniškiausiems visuomenės nariams, žemiausiam visuomenės sluoksniui. Gebėjimas išlaikyti tokių žmonių lojalumą yra tiesiogiai susijęs šalies finansiniais ištekliais, todėl V.Putino galia priklauso nuo ekonomikos.
Dalis rusų mano, kad V.Putinas yra sėkmingas lyderis. Tai jam pavyko iš dalies pavyko, nes situacija energetinių išteklių rinkoje buvo labai palanki. Kremliaus vadas galėjo į savo kišenę prisigrobti milijardus dolerių, pašerti savo aplinką, šiek tiek pakelti Rusijos žmonių gyvenimo lygį, smarkiai padidinti išlaidas kariuomenei.
Tačiau geri laikai baigiasi. Vakarų sankcijos ir krentančios naftos kainos ardo V.Putino režimo pagrindą. Tai banali, tačiau akivaizdi mintis.
Akivaizdu, kad karas Ukrainoje ir ideologinis žygis prieš Vakarus yra per toli nužengęs, kad Kremlius galėtų mažinti kariuomenės finansavimą. V.Putino populiarumas rimtai nukentėtų, jeigu jis atsitrauktų. Neabejojama, kad prarastų žemiausios visuomenės klasės pasitikėjimą. Iš kitos pusės, tai yra vienintelis variantas, kurį turi, nes traukiantis Rusijos ekonomikai, viskam pinigų nebeužteks.
V.Putinas supranta, kad per 15 viešpatavimo metų susikūrė įvaizdį, kuris dabar tampa didžiausia problema. Milžinišką pasisekimą Rusijoje šis žmogus pasiekė, nes sutriuškino „čečėnų sukilimą“, įvykdė karines reformas, sukūrė infrastruktūrą, šiek tiek pagerino paprastų rusų gyvenimą, nuolat draskė akis Vakarams.
Bet Krymo okupacija, kurią po įvykių Maidane įvykdė Rusijos kariuomenė, buvo visiška ekonominė katastrofa. Per karą Rytų Ukrainoje žuvo tūkstančiai rusų. Ukraina, kuri visuomet buvo tarsi Rusijos vasalas, tapo didžiausiu Kremliaus priešu. Rusijos rublis, kartu su visa ekonomika, smunka bedugnėn. V.Putinas, civilizuotame pasaulyje kažkada vadintas „metų žmogumi“, dabar yra lyginamas tik su Adolfu Hitleriu.
Dabar jau sunku įsivaizduoti, kad ilgakojė, seksuali rusų dainininkė uždainuotų: „Noriu tokio vyro kaip Putinas“.
Prieš penkiolika metų V.Putinas buvo kietas vyrukas, kuris „sutriuškino čečėnus“ ir žadėjo žudyti teroristus tualetuose. Dabar Kremliaus šeimininkui yra 62 metai, jis atrodo pavargęs, veidas išpurtęs.
Dabar jau sunku įsivaizduoti, kad ilgakojė, seksuali rusų dainininkė uždainuotų: „Noriu tokio vyro kaip Putinas“.
V.Putinas yra pavargęs ir išsikvėpęs, nes per savo „kietumą“ pastatė save ir režimą į tokią padėtį, iš kurios nugalėtoju išeiti nebegali. Jis neturi strategijos Ukrainoje, negali atsilaikyti prieš Vakarų spaudimą, bet privalo, nes rusai nesupras, kodėl iš Donbaso pasitraukė be pergalės dainų.
Rusijos prezidento akys išdžiuvo ir paraudonavo, tačiau kietasis vaikinas vis tiek negali mirksėti, nes jaučiasi nesaugus.
Režimas artėja prie galo
Pastaruoju metu, visi ženklai rodo, kad artinasi V.Putino režimo galas.
Nors 85 procentai Rusijos žmonių vis dar remia prezidentą, tačiau revoliucija Maskvoje, mieste, kuris jau matė masinių antiputiniškų demonstracijų, atrodo vis realesnis dalykas.
Nors 85 procentai Rusijos žmonių vis dar remia prezidentą, tačiau revoliucija Maskvoje, mieste, kuris jau matė masinių antiputiniškų demonstracijų, atrodo vis realesnis dalykas.
Nebūtina, kad toks judėjimas apimtų visus šalies miestus. Užtektų demonstracijų sostinėje, kurios per televizijas ir žiniasklaidą pasiųstų žinią apie „paprastų žmonių galią“. Tai mes jau matėme Kijeve, Maidane.
Nepamirškime, kad V.Putino aplinkoje tarpstantys įtakingi veikėjai taip pat gali tapti revoliucionieriais. Kol šitie žmonės jaučiasi sotūs ir saugūs – situacija kontroliuojama. Tačiau viskas labai greitai gali pasikeisti, jeigu klanas pajus, kad V.Putinas kenkia jų saugumui. Tai jau patyrė sovietų lyderiai Leonidas Brežvenas ir Nikita Chruščiovas.
Režimą gali nušluoti net ne Maskvos žmonės ar kardinolai iš V.Putino aplinkos. Neramumai gali kilti Rusijos pakraščiuose – nuo Čečėnijos iki Ingušijos ar Dagestano yra labai daug nepatenkintų režimu. Jeigu ten kiltų neramumų, tai Kremliaus vadas prarastų savo blizgesį, o tai rusams gali pakišti pagrįstą idėją: jeigu Donbaso separatistai turi „apsisprendimo teisę“, jeigu Kremlius tą „teisę“ remia, tai kodėl rusai negali ja pasinaudoti?
Rusija po V.Putino
Kokia bus Rusija, kai nusikratys V.Putino? Ar tai bus geresnė šalis? Koks lyderis galėtų išgelbėti šalį? Tai sudėtingi klausimai, tačiau aišku, kad šiuo metu Rusijai reikia vadovo, kuris padėtų baigti karą Ukrainoje ir suartintų su Vakarais.
Net jeigu V.Putino įpėdinis bus „kietos rankos politikos“ šalininkas, vis tiek jo pagrindinis uždavinys bus išvalyti viską, ko pridirbo dabartinis Kremliaus šeimininkas. Nuo korupcijos ir smurtinės ideologijos iki karo Ukrainoje ir tragiškų santykiu su likusiu pasauliu.
Jeigu įpėdinis bus nuosaikesnis, pasauliui nuo to bus tik geriau. Tai nedidelė, bet reali galimybė: demokratai gali perimti valdžią šalyje, jeigu ims kontroliuoti chaosą ir nestabilumą, kuris tvyro šalyje, ir užmegs ryšius su nepatenkintais rusais, nediskriminuos mažumų.
Kas nutiks Rusijoje po V.Putino režimo griūties, sunku spręsti net pažiūrėjus į istoriją. Po siaubūno Vladimiro Lenino atėjo dar didesnis žmogėdra Josifas Stalinas, tačiau po jo atėjo palyginus padorus N.Chruščiovas. Bet jį pakeitė blogasis L.Brežnevas, kurį keitė nuosaikesnis Michailas Gorbačiovas. Pastarasis buvo nuverstas gero lyderio Boriso Jelcino, tačiau B.Jelcinas krito prieš siaubūną V.Putiną.
Vakarai šioje situacijoje gali daryti tik vieną – visomis įmanomomis priemonėmis remti Ukrainą ir priversti V.Putiną deeskaluoti padėtį.
Vakarai šioje situacijoje gali daryti tik viena – visomis įmanomomis priemonėmis remti Ukrainą ir priversti V.Putiną deeskaluoti padėtį. Prie to galima pridėti ir Vakarų paramą Rusijos kaimynėms Baltarusijai ar Kazachstanui. Ekonominiu, diplomatiniu ir kariniu pobūdžiu.
Tokios priemonės yra viena iš svarbiausių sąlygų, kad po neišvengiamos V.Putino režimo griūties, Rusija taptų stipresne ir demokratiškesne valstybe.
