Per pastaruosius du mėnesius R.Pfau ir jos komanda pakistaniečiams dovanojo palapines, maistą, vandenį, vaistus ir mokyklą. „Reikia užklotų“, – bemaž vienu metu moteriai sušunka pakistaniečiai. Vėliau jie dar pasiskundžia kartu su sausais maisto daviniais negavę cukraus, miltų, druskos arba čili pipirų.
Dr. R.Pfau akimirksnį sudvejoja ir netrukus pasižymi išgirstus prašymus. Jos atvykimas į gamtos stichijos paženklintą kraštą vietos žmonėms buvo tikra Dievo dovana.
Milžiniška ištvermė
„Vykstame tik į tas stovyklas, kurių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, daugiaus niekas nenori ar negali aplankyti, ar net niekada nebuvo pagalvojęs apie pagalbą čia gyvenantiem žmonėms“, – BBC pasakojo R.Pfau.
Ji yra viena iš nedaugelio, padedanti nuo potvynio nukentėjusiai Pakistano indų mažumai. Moters pagalba Pakistano atstumtiesiems prasidėjo daugiau nei prieš 50 metų. Tuomet dr. R.Pfau pradėjo spręsti šalyje siautusių raupsų problemą, gelbėdama vaikus, metų metus slėptus uolose ir gyvulių garduose, kurių kūnus nepataisomai deformavo liga, kurių kančios vis didėjo ir kuriuos tėvai paliko likimo valiai, baimindamiesi, kad ši liga yra užkrečiama.
Jis nušliaužė ant savo rankų ir pėdų į savo palatą, sudarydamas įspūdį, tarsi tai, kad kažkam reikia šliaužti per šlamštą ir purvą ant rankų ir kojų, kaip šuniui, buvo gan normaluVienuolė R.Pfau apmokė Pakistano gydytojus ir pritraukė labdaros iš užsienio valstybių, kurių pagalba visame Pakistane buvo pastatytos raupsų klinikos.
„Darbas kartu su dr. R.Pfau yra labai, labai sunkus, nes ji pasižymi tokia didžiule ištverme, kad nemanau, jog dar kas nors gali jai prilygti“, – BBC sakė Mervynas Lobo, daugiau nei 11 metų keliaujantis kartu su vokiete ir esantis vienas iš jos organizacijos atstovų.
1929 metais gimusi Leipcigo mieste, R.Pfau užaugo baimindamasi dėl savo gyvybės – per Antrąjį pasaulinį kartą jos miestą bombordavo sąjungininkų pajėgos, vėliau – siaubė rusų kariai. Moteris matė, kaip mirė jos brolis, buvo priversta vogti medieną ir anglis, kad galėtų pasišildyti maistą ir rizikavo savo gyvybe, kad galėtų pabėgti iš Rytų Vokietijos.
„Jei tiems metams suteikčiau kokią nors prasmę, jie tikriausiai buvo pasiruošimas padėti kitiems“, – aiškino moteris.
Gavusi medikės diplomą R.Pfau įstojo į Prancūzijos Romos katalikų ordiną ir nusprendė išvykti į Indiją. Tačiau 1958 metais nukreiptą į Pakistaną, kol laukė vizos, moterį taip sukrėtė raupsai – liga, apie kurią ji niekada nebuvo girdėjusi, šalyje, apie kurios egzistavimą ji nežinojo.
„Jei tai nesmogia tau pirmąjį kartą, nemanau, kad tai kada nors tau smogs, – prisiminė R.Pfau, kaip pirmą sykį susidūrė su raupsais, per savo apsilankymą laikinoje ambulatorijoje, pastatytoje nebenaudojamose kapinėse, Karačyje. – Pirmasis pacientas, kuris privertė mane priimti sprendimą, buvo jaunas Pathanas. Tuo metu jis buvo maždaug mano amžiaus – man tuomet dar nebuvo nė 30-ies. Jis nušliaužė ant savo rankų ir pėdų į savo palatą, sudarydamas įspūdį, tarsi tai, kad kažkam reikia šliaužti per šlamštą ir purvą ant rankų ir kojų, kaip šuniui, buvo gan normalu“.
Laimės ašaros
Netrukus minėta klinika iš laikinos ambulatorijos virto dviejų aukštų slaugos namais Karačyje, kurie tapo naująja dr. R.Pfau būstine.
Šiuo metu Marie Adelaide raupsų centras yra aštuonių aukštų pastatas, kuriame dirba buvę šio centro pacientai ir jų vaikai. Centre taip pat įsikūrusi ligoninė.
Sėdėdama koridoriuje, 31–erių metų Shabana, rikšos vairuotojo žmona, serganti raupsais, laukia patikrinimo. „Man pakilo temperatūra ir ištikdavo priepuoliai, todėl nuėjau į ligoninę, o mane atsiuntė čia. Dr. R.Pfau klinika sumokėjo už mano tyrimus ir gydymą. To sau niekada nebūčiau galėjusi leisti, – BBC pasakojo moteris. – Praėjus keliem mėnesiams, jaučiuosi daug geriau“.
Hyderabado miesto pakraštyje raupsais sirgęs Bundu Sheikhas šiltai priėmė dr. R.Pfau. Tai vienas iš įprastų moters apsilankymų čia. Visas aplipęs dulkėmis, ryškiais, oranžine spalva nudažytais plaukais, vyras, sutikdamas R.Pfau, ją stipriai apkabino. Pamatęs moterį jis taip greitai išbėgo, kad net pamiršo pasiimti savo batus.
B.Sheikhas jaučiasi geriau – liga deformavo jo veidą, tačiau vyras nebejaučia jokio skausmo kojose. Dabar jis gyvena laikinoje pakelės lūšnoje.
Paklaustas, kokią reikšmę dr. R.Pfau turėjo jo gyvenime, vyras iš laimės apsiverkė. „Jei ne ji, aš būčiau Dievo rankose. Ji ne tik gydytoja, ne tik paprastas asmuo, ne tik mama. Ji – Mesijas“, – sakė vyras.
„Pakistanietiška santuoka“
Bemaž svarbiausia priežastis, padėjusi dr. R.Pfau pasiekti didžiulės sėkmės gelbstint žmonių gyvybes ir iki 1990–ųjų suvaldyti raupsus, buvo jos laimėjimas prieš Pakistano lyderius. Iš pradžių jie nenoriai prisidėjo prie pagalbos, tačiau netrukus pristatė pareigūną, kuris buvo atsakingas už raupsų klausimo sprendimą nacionaliniu lygmeniu.
Pasak R.Pfau, valdžia buvo gyvybiškai svarbi partnerė. „Mus tarsi sieja pakistanietiška santuoka. Tai buvo suplanuota santuoka, nes ji buvo būtina. Mes visuomet tarpusavyje kovojome, tačiau niekada negalėjo išsiskirti, nes turėjome per daug vaikų“, – šypsojosi vienuolė.
Kai jai pavyko šalyje įsteigti stiprų ir plačiai paplitusį gydytojų tinklą, dr. R.Pfau pasinaudojo galimybe smogti ir tuberkuliozei bei daliniam aklumui. Ji taip pat padėjo daugeliui Pakistano labiausiai apleistų ir pamirštų žmonių, gelbėjo 2005 metų žemės drebėjimo ir šių metų potvynio aukas.
R.Pfau užsispyrimas ir nesavanaudiška tarnystė paaiškina, kodėl daugelis į ją žvelgia kaip į Europoje gimusią vienuolę Motiną Teresę, 1979 metais laimėjusią Nobelio Taikos premiją už savo tarnystę Indijos skurstantiems ir benamiams. Tačiau pati dr. R.Pfau pažymi, kad nors ji ir labai žavėjosi ir vertino Motiną Teresę, iš tiesų panašumų tarp jų dviejų yra vos keli.
