Ar tikrai Palestina egzistavo visada, o Izraelis – tik nuo 1948 m.?

Pavyzdžiui, vienoje „Facebook“ žinutėje rašoma: „Palestina buvo dar prieš 1948 m. sukuriant Izraelį“.

Dviprasmiškumas iš karto krinta į akis: ką konkrečiai reiškia Izraelis ir ką – Palestina? Ar turimi omenyje visi valstybiniai ir administraciniai dariniai, kurie skirtingais laikotarpiais buvo vadinami Izraeliu arba Palestina? Ar kalbama apie Artimųjų Rytų arabų, ar žydų gyventojus? Ar tik apie šiuolaikines Izraelio ir Palestinos valstybes (tiksliau – Palestinos Nacionalinę Administraciją, PNA).

Izraelio žemėlapis

Kas pirmas?

Istorijos mokslas fiksuoja senovės hebrajų gyvenviečių ir hebrajų kultūros atsiradimą Artimuosiuose Rytuose jau II tūkstantmečio pr.m.e. laikotarpiu.

Senovės žydai čia „tvirtai įsikūrė“ XII a. pr. m. e., ir jau tada šios gentys save vadino izraelitais (Izraelio vaikais).

Šis savivardis siejamas su jų religija ir idėja, kad jie visi yra Senojo Testamento teisuolio Jokūbo, arba Izraelio, palikuonys.

Biblijos Pradžios knyga pasakoja apie tai, kaip Abraomas buvo kviečiamas iš Chaldėjų Uro į Kanaaną skelbti informaciją žmonėms apie tikėjimą vienu dievu. Kuomet Kanaane prasidėjo badas, Jokūbas (Izraelis), jo 12 sūnų su šeimomis apsigyveno Egipte, kur jų palikuonys pateko į vergiją.

„Scanpix“/AP nuotr./Archeologų Izraelyje rasti 600 m. pr. Kr. daryti Biblijos įrašai hebrajų kalba ant keramikos dirbinių

Seniausias žodžio „Izraelis“ paminėjimas yra stela (užrašas, iškaltas ant akmens), rasta Tėbuose (dabartiniame Luksore) ir pastatyta senovės Egipto faraono Merneptos, valdžiusio maždaug 1213-1203 m. pr.m.e. Užrašas mini karinę kampaniją Levante, kurios metu Merneptaha, be kitų regiono karalysčių ir miestų, esą „nusiaubė“ ir „Izraelį“.

Jau XI a. pr.m.e. izraelitai įkūrė savo pirmąją monarchinę valstybę. Vėliau Izraelio valstybė daug kartų buvo užkariauta, panaikinta ir atkurta, tačiau žydų buvimas šiose teritorijose visada išliko.

Maždaug 2 mūsų eros amžiuje, Romos imperatorius Hadrianas nuslopino Bar Kochbos sukilimą Judėjoje, po sukilimo žydų Judėjoje nebeliko (apie 0,5 mln. išžudyta, kiti parduoti į vergiją ar pabėgo).

Šiose žemėse jis įkūrė Romos Palestinos provinciją, o sugriautos Jeruzalės vietoje buvo įkurta Elia Capitolina kolonija.

AFP / „Scanpix“ nuotr./Darbas piramidės griuvėsiuose

Vėliau, po arabų užkariavimo 638 m., šiose teritorijose esanti Islamo kalifato provincija gavo Palestinos (arabiškai Falastin) pavadinimą.

Akivaizdu, kad ir tauta, ir valstybingumas, turėję Izraelio vardą, Artimuosiuose Rytuose atsirado anksčiau nei tauta ir valstybingumas, kuriuos mes žinome kaip Palestiną.

Nusikelkime į šiuos laikus

Kalbant apie dabarties laikų Izraelį ir Palestiną, pirmasis oficialiai pradėjo egzistuoti 1948 m. gegužės 14 d.

Po II pasaulinio karo naujai įkurta Jungtinių Tautų organizacija 1947 m. pasiūlė planą, pagal kurį turėjo atsirasti dvi naujos valstybės – žydų ir arabų.

1947-aisiais Jungtinės Tautos balsavo už rezoliuciją 181, dar žinomą kaip Padalijimo planas, kuria buvo siekiama Palestiną padalyti į atskiras žydų ir arabų valstybes, o Jeruzalę patikėti tarptautiniam administravimui. Žydų vadovybė šiam planui pritarė, bet arabų pusė atmetė ir jis niekada nebuvo įgyvendintas.

Kitais metais britų valdžia, negalėdama sustabdyti nesantaikos, pasitraukė, o žydų lyderiai 1948 m. gegužės 14 d. paskelbė apie Izraelio įkūrimą. Tai sukėlė pirmąjį arabų ir Izraelio karą, mat daugelis palestiniečių tam prieštaravo.

Dauguma Palestinos arabų atsisakė pripažinti naująją valstybę, jiems pritarė ir aplinkinės šalys.

Kitą dieną Izraelį užpuolė Egiptas, Irakas, Transjordanija (nuo 1949 m. Jordanija), Libanas, Saudo Arabija ir Sirija. Prasidėjo Pirmasis arabų–Izraelio karas.

Karas tęsėsi iki 1949 m. Vykstant karui, Izraelis užėmė didelę dalį teritorijos, kuri pagal 1947 m. Jungtinių Tautų planą turėjo priklausyti numatomai Palestinos arabų valstybei, taip pat užėmė ir Vakarų Jeruzalę.

Ir po 1949 m. paliaubų įtampa tęsėsi, Egiptas nesiliovė grasinti Izraeliui, todėl Izraelis ryžosi prevenciniam puolimui. 1956 m. prasidėjo antrasis arabų–Izraelio karas.

„AFP“/„Scanpix“/Izraelio kariai

Per šį iki 1957 m. trukusį karą Izraelis užėmė Gazos Ruožą ir didžiąją Sinajaus pusiasalio dalį, bet 1957 m. iš užimtų teritorijų pasitraukė.

Pabėgėlių stovyklose atsidūrę palestiniečiai nenorėjo atsisakyti pretenzijų į tai, ką laikė savo šalimi. 1964 m. buvo įkurta Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO), kuri suvienijo smulkesnes palestiniečių organizacijas.

Padidėjęs tarptautinės bendruomenės dėmesys besitęsiančiai Izraelio okupacijai Vakarų Krante ir Gazos Ruože bei neaiškiam šių teritorijų statusui, skatino ieškoti sprendimų. Izraelio ministru pirmininku buvo išrinktas taikos šalininkas Icchakas Rabinas.

1993 m. jis ir PIO lyderis Yasseras Arafatas pasirašė Oslo taikos susitarimus. Pagal juos PIO oficialiai atsisakė smurto bei pripažino Izraelį kaip valstybę, o Izraelis pripažino Palestinos išsilaisvinimo organizaciją oficialia palestiniečių tautos atstove.

Abi pusės sutarė vesti derybas dėl konflikto užbaigimo, pagrįsto „dviejų valstybių sprendimu“. Tai reiškė, kad istorinėse Palestinos žemėje turėjo atsirasti dvi valstybės – Izraelis ir Palestina, apimanti Gazos Ruožą ir Vakarų Krantą.

Kalbant apie PNA, arba Palestinos valstybę, ji buvo įkurta tik 1994 m. pagal Oslo susitarimus, kurie užbaigė ilgą ginkluotą Izraelio ir PIO konfrontaciją.

„AP“/„Scanpix“/Protestai už Palestiną Libane

15min verdiktas: trūksta konteksto. Bet kuriuo atveju tiek senovės, tiek šiuolaikinis Izraelis Artimuosiuose Rytuose atsirado gerokai anksčiau nei senovės ir šiuolaikinė Palestina. Pirmuoju atveju, skirtumas yra daugiau nei tūkstantis metų, antruoju – daugiau nei keturiasdešimt. Dėl šios priežasties teiginiai, kad Izraelis atsirado tik 1948 m., o Palestina „visada buvo“, turėtų būti pripažinti netiksliais.

Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.