Lenkijoje, daugiausia pasienio su Lietuva gyvenvietėse, gyvena kiek daugiau nei 4 tūkst. lietuvių. Ši tautinė mažuma po truputį mažėja, tačiau vis dar sugeba išlaikyti kelias lietuviškas mokyklas Punske ir jo apylinkėse bei Seinuose, kalba lietuviškai, puoselėja savo kultūrą.
Incidentų būna, bet lietuviai nesiskundžia
Kaip tvirtina patys lietuviškų organizacijų Lenkijoje atstovai, policija, prokurorai praktiškai niekada šiose vietovėse nefiksuoja incidentų, kuriuose dėl savo tautybės nukentėtų lietuviai. Tačiau incidentų pasitaiko. Ir ne vien garsusis įvykis prieš kelerius metus, kai Punske buvo užpaišyti lietuviški užrašai. Kaltininkų niekas nerado, o tyrimas tyliai numarintas.
Kaip tvirtina patys lietuviškų organizacijų Lenkijoje atstovai, policija, prokurorai praktiškai niekada šiose vietovėse nefiksuoja incidentų, kuriuose dėl savo tautybės nukentėtų lietuviai. Tačiau incidentų pasitaiko.
Dažniausiai lietuviai paprasčiausiai nelinkę skųstis teisėsaugai. Lietuvių bendruomenės atstovai apie tokius nutikimus sužino iš pačių žmonių, ligoninių darbuotojų ir pan.
Kaip vieną iš dalykų, kuris taip pat neprisidėjo prie malonios atmosferos kūrimo regione, kur gyvena lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje, yra paminklas Beržininkų kaimo kapinėse Panerių aukoms. Vietos lietuviai tvirtina nesuprantantys, kodėl reikėjo statyti šį paminklą šalia 1920 metais Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių susirėmimuose žuvusių abiejų tautų karių kapų.
Beržininkų kaimo žmonės Paneriuose Antrojo pasaulinio karo metais nežuvo. Niekada čia negyveno ir nė vienas lietuvis, kuris vienokiu ar kitokiu būdu būtų prisidėjęs prie tų žudynių ar bendradarbiavęs su naciais. Tad kodėl šis paminklas čia išdygo?
Paminklą vadina įžeidimu
Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkas Tadas Bagdonavičius sako, kad šis paminklas yra tikras įžeidimas vietos lietuviams. O tose kapinėse esą galima rasti ir daugiau paminklų, kurie, Lenkijos lietuvių akimis žiūrint, „nukreipti prieš lietuvius“. Todėl Lenkija, pasak T.Bagdonavičiaus, turėtų ieškoti sprendimų, kaip situaciją užglaistyti.
„Mes nediktuojame, ką lenkai turi daryti savo valstybėje, tik kovojame dėl savo teisių. Kiekvienas žmogus XXI amžiuje turi teisę į orumą ir kiekvieno tikėjimo žmogus privalo globoti savo artimųjų kapus. Turime pavyzdį, kaip po Žalgirio mūšio Jogaila su Vytautu laidojo kryžiuočius. Todėl mes reikalaujame, kad mūsų artimuosius, Lietuvos savanorius, gerbtų“, – sakė T.Bagdonavičius.
Tiek T.Bagdonavičius, tiek Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas bei Lenkijos lietuvių bendrijos pirmininkas Jonas Vydra kartoja – šis paminklas tikrai kursto kai kurių lenkų ne itin draugiškus jausmus vietos lietuviams. Po vieno minėjimo internete net pasirodė komentarų, kad šis paminklas „skatina išsitraukti peilius prieš lietuvius“.
„Egzekucijas vykdė lietuviai“
Kartu su Lenkijos žurnalistais važiuojame apžiūrėti tiek aistrų sukėlusio paminklo. Kapinėse įamžintas Lenkijos karių, žuvusių mūšiuose su lietuviais 1920 metais, atminimas, keli lietuvių savanorių kapai, kuriuos puošiantys kryžiai aprišti trispalvėmis.
O šalia stovi aukštas kryžius su užrašu „Paneriai. 1941-1944“. Kryžius paprastas ir tikrai niekam nekliūva. Kur kas labiau akį traukia šalia pastatytas obeliskas. Jame šviečia užrašas „Atminti tūkstančiams lenkų, nužudytų Paneriuose šalia Vilniaus 1941-1944 metais.“ Vardijama, kad aukomis tapo buvę „Armijos krajovos“ kariai, inteligentijos atstovai, jaunimas.
Toliau seka eilutės, taip įkaitinusios vietos lenkus: „Egzekucijas vykdė lietuvių savanorių specialusis padalinys „Panerių šauliai“, priklausęs nacių saugumo policijai“. Būtent šiuos žodžius lietuviai ir laiko įžeidimu.
Kunigas savo kaltės neįžvelgia
Toliau seka eilutės, taip įkaitinusios vietos lenkus: „Egzekucijas vykdė lietuvių savanorių specialusis padalinys „Panerių šauliai“, priklausęs nacių saugumo policijai“. Būtent šiuos žodžius lietuviai ir laiko įžeidimu.
Tačiau paminklo pastatymo iniciatorius, vietos parapijos kunigas Władysławas Napiórkowskis nieko blogo visame tame nemato ir ginasi kurstąs nesantaiką. Neva dėl kokios nors nesantaikos kalti nebent tie, kurie apie ją garsiai kalba. O jis nieko blogo nepadarė.
Paprastai žurnalistų, ypač iš Lietuvos, vengiantis kunigas šįkart susitiko su jais, tačiau beveik į visus tiek lietuvių, tiek lenkų klausimus dėl paminklo atsakydavo užduodamas savus klausimus. W.Napiórkowskis tvirtina, kad kryžius čia išdygo anksčiau, nei įamžintas lietuvių karių atminimas. Ir iš viso – lietuviai kariai šioje konkrečioje vietoje, jo teigimu, niekada nebuvo palaidoti, tad apie jokią nepagarbą nėra net kalbos. Atvirkščiai, galbūt net galima įžvelgti lenkų karių kapų išniekinimą įamžinant lietuvius.
Tik tokius ir panašius atsakymus žėrė kunigas, visiškai nesiklausydamas nei savo tautiečių, tik kraipiusių galvas dėl tokių kalbų, nei atvykėlių iš Lietuvos.
Beje, kaip rašo Lenkijos žiniasklaida, šis kunigas yra pagarsėjęs ne kartą. Vyskupas jį bandė net kelis kartus iškeldinti iš Beržininkų parapijos, tačiau ginti savo kunigo stojo parapijiečiai.
Kaip 2013 metų lapkritį rašė wspolczesna.pl, šis kunigas garsėja ne tik paminklais, bet ir grasinimais tikintiesiems – vyresnio amžiaus žmones jis gąsdino nelaidosiąs, nes tie neva „sėja neapykantą“, o tokie parapijiečiai jam nereikalingi.
