Žūsta ir nuotykių ieškotojai, ir atsargūs kariai
Žūtys kare neatsiejama kasdienybės dalis. Vieni žūsta nuo sviedinių skeveldrų priešakines linijas apšaudžius artilerijai, kiti – pakeliui iki pozicijų, kartais pavieniais šūviais savo aukas pasirenka snaiperis, o būna ir taip, kad kariai patys pradeda ieškoti nuotykių ir išeina be vado leidimo į priešo teritoriją. Taip neseniai nutiko ir priešakinių kovos pozicijų, kuriose buvau, kovotojams.
Trys kariai sugalvojo „panervuoti“ separatistus apeidami juos iš šono. Iki priešo pozicijų buvo kiek daugiau negu kilometras. Tačiau nuėję vos penkis šimtus metrų kariai užkabino atotampą, kuri buvo sujungta su granatomis.
Pasakojama, kad du jaunuoliai žuvo iškart. Likęs vyresnysis buvo sužeistas labai sunkiai. Greičiausiai būdamas šoko būsenos jis jau mirusiems kariams uždėjo kraujavimą stabdančius įtaisus –turniketus, o pats be nieko dar bandė šliaužti atgal į savo pozicijas. Tačiau mirė iki jų likus vos keliems šimtams metrų.
Mirti nenori, bet nebijo
Lavonai pievoje pragulėjo keletą dienų, kol separatistai juos aptiko ir perdavė ukrainiečiams. Oficialiai buvo pranešta, kad trys kariai savavališkai pasišalino iš pozicijų ir žuvo patekę į improvizuotus spąstus su granatomis. Kai kas mano, kad realiai visi jie išėjo su tyliu vadų pritarimu, nors ir pažeisdami visas galiojančias tvarkas.
Netrukus jų vietas užėmė nauji kariai.
Apie mirtį čia nekalbama. Nebent apie žuvusius draugus. Gal dėl to, kad mirtis čia įgauna kitokią prasmę. Tu žinai, kad dabar esi čia, o o penkių minučių gali atskrieti sviedinys ir teks rankioti kūno dalis po gabaliuką. O kūno dalys nepratusiam žmogui sukelia šoką. Net jeigu jo nepažinojai.
Mirti čia niekas nenori. Tačiau ir nebijo. Tiesiog negali bijoti to, kas gresia kiekvieną akimirką. Tau reikia išlaikyti šaltą protą, sveiką nuovoką ir susivaldymą pačiose sudėtingiausiose situacijose. Bijodamas pražudysi ne tik save, bet ir savo kovos draugus.
Atsitiktinumas lemia: gyventi ar mirti
Taip ir kovoja kariai, pripratę prie kasdienių pavojų ir mirties. Štai prieš kelias dienas priešakinėse pozicijose karys stebėjo aplinką. Keli stambaus kalibro artilerijos sviediniai sprogo už poros dešimčių metrų. Skeveldros, suradusios mažus plyšius įtvirtinimuose, įlėkė į vidų ir pataikė į kariui į galvą.
Pataikė neįprastai sėkmingai. Jį skubiai nugabeno į ligoninę, kurioje užteko kelių siūlių ir jis vėl grįžo į savo postą.
Sviedinys, sprogęs šalia kito stebėjimo posto, jį sunaikino visiškai. Tačiau ir šįkart sėkmė lydėjo ukrainiečius. Karys, buvęs tame poste, kaip tik tą akimirką buvo nuėjęs iki tualeto būdelės. Tai jam ir išgelbėjo gyvybę. Ir tokių atsitiktinumų daug. Tiek gelbstinčių gyvybes, tiek jas atimančių.
Karas Kijeve ir ATO zonoje skiriasi
Jūrų pėstininkas šaukiniu Haritonas rodo apkasą ir pats negali patikėti. Vos prieš keletą dienų jo kariai apleido šią vietą, o dabar ji po artilerijos sviedinio sprogimo visiškai sunaikinta.
Greičiausiai, visi jame apšaudymo metu miegoję kariai būtų žuvę. Jie gyveno čia daugybę mėnesių. O apleido vos prieš kelias dienas. Tai jiems ir išgelbėjo gyvybę.
Sunku pasakyti, kas šių karių galvose, bet jų požiūris į karą, žūtis, karius ir ką galima daryti vardan pergalės tikrai skiriasi nuo gyvenančių Kijeve ar net ATO zonoje.
Šiems kariams kryžiukai, stovintys šalia apkasų, yra ne tuščios sakralinės vietos. Čia jie matė mirštančius savo draugus. Todėl ir siekis laimėti karą yra visiškai kitas, nei tų, kurie karą stebi tik per televizijos ekraną.
Ar sugebėčiau gintis?
Sėdėdamas apkasuose ir girdėdamas sprogimus aplink galvojau, o ar aš galėčiau būti tokių žmonių vietoje, kovoti už savo šalį, įsitikinimus, laisvę, netekti draugų, rizikuoti tapti invalidu ar daržove... Ir supratau, kad galėčiau.
Karas daug ką pakeičia galvoje. Galbūt tą sunku patirti ir suvokti niekada ten nebuvus arba pasirodžius vos vienai kitai dienai.
Daugybė fronte kalbintų karių turi savitą požiūrį į karą. Dalis jų tiesiog tikisi išgyventi iki tarnybos pabaigos ir kuo greičiau palikti frontą. Paprastai tai būna šauktiniai, kurie į frontą atėjo ne savo noru ir nieko bendro su karyba iki tol neturėjo.
Jų tikslas – kuo greičiau baigti tarnybą. Tai nereiškia, kad jie nelojalūs savo šaliai, tiesiog tai nėra jų gyvenimas, tai prievolė. Baigsis rotacija ir jie su džiaugsmu grįš į civilį gyvenimą, nors jis jau jiems ir bus kitoks.
Karas keičia smegenis ir gyvenimus
Kita dalis – gyvena karu ir jo taisyklėmis. Kartais susikuria savas, kurios nesutampa su tarptautinėmis konvencijomis ir įstatymais. Kartais juos už kankinimus ir kitus nusikaltimus nubaudžia. Tačiau noras kariauti už Ukrainą nesumažėja. Tik atsiranda dar vienas priešas – valdžia Kijeve.
Jie negali be karo. Tai jų stichija. Čia jie iš niekam nereikalingų žmonių civiliame gyvenime tampa svarbūs ir reikalingi, atranda prasmę ir bet kada gali tapti didvyriais. Ir tai sakau be pašaipos. Aš pats turbūt rinkčiausi tokį kelią.
Jie lieka rotacija po rotacijos. Jų motyvacija – neužmušama. Jie nekenčia priešo, kasdien tobulėja karyboje ir yra nepataisomi optimistai dėl karo baigties, bet ne dėl savo gyvybės.
Sekančioje reportažų ciklo "Pamirštas karas" dalyje - apie tai, ką civiliai gyventojai laiko plėšikavimu, tarptautinės organizacijos - Ženevos konvencijos pažeidimu, o patys kariai - išgyvenimu fronte. Tai marodieriavimas - iki šiol išlikusi tema tabu kalbant apie Ukrainos karą.
