Nebylus konfliktas tarp civilių ir karių
Kariškiai gyvena atskirą ir nepriklausomą gyvenimą nuo čia esančių civilių gyventojų. Beveik nebendrauja. Dėl šios priežasties ir kyla nuolatinė įtampa tarp vietos gyventojų ir kariškių.
Įtaria, kad jie gali būti separatistų šnipai, ugnies koreguotojai ir šiaip nelojalūs. Antai kartą teko girdėti, kad šalia apkasų esančios trobos šeimininkas tikrai dirba „separams“. Nes į jo namą niekada nepataikė joks sviedinys, nors aplinkui sproginėjo. Žinant artilerijos smūgio tikslumą, toks pasakymas skamba gana juokingai.
Kariai, esantys fronte, kasdien susiduriantys su apšaudymu, žūstančiais ir sužeidžiamais kovos draugais, menku aprūpinimu ir neretai karinės vadovybės ignoravimu jaučiasi nuskriausti, tačiau tuo pačiu tikraisiais valstybės gynėjais. Juk „mes galvas guldome, kad ukrainiečiai būti laisvi“. Tačiau tuo pačiu su jais beveik nepalaiko ryšio, o nusistatymą turi priešišką.
Dėl prasto aprūpinimo užima civilių namus
Kariškių aprūpinimas net ir dabar yra vis dar prastas, o karo pradžioje jo beveik nebuvo. Natūralu, kad norėdami gerai atlikti savo darbą ir susikurti bent minimalias gyvenimo sąlygas jie trūkstamus baldus, drabužius, buitinę techniką ir kita imdavo iš karo pabėgėlių namų.
Dažnai jie būdavo po sprogimo išdaužtais langais ir sulaužytomis durimis. Jiems tereikdavo užeiti ir pasiimti.
Tokia praktika kariams kartais yra normali iki šių dienų. Esu kalbėjęs su keliais kariais apie tai. „Mes giname Ukrainą – mes turime teisę! Jeigu ne mes – viskas pereis separams“. Kartais dar tekdavo girdėti tokių paaiškinimų, kad „mes imame tik iš separų rėmėjų“.
Ypač siaubė karo pradžioje
Išties per tuos kartus fronte teko matyti ir vaikščioti po daug išplėštų namų. Kai kuriuose buvo paimti tik reikalingi daiktai, bet dalis namų – nusiaubti. Sulaužyti baldai, išvartytos spintos, išmėtyti drabužiai ir sudaužytos lempos. Pamenu, tada tai mane stipriai šokiravo.
Aš tada savęs klausiau – o kaip jausis į tokius savo namus sugrįžęs ukrainietis, kai žinos, kad po jo čia šeimininkavo tik ukrainiečių kariai?
Dalis karių tiesiog užima apleistus namus ir juose apsigyvena. Įsirengia savo lovas, virtuvę, kūrena krosnį ir ilsisi. Taip stengiasi gyventi visi daliniai, jeigu tik jų pozicija yra gyvenvietėje, o ne plyname lauke. Taip daug patogiau negu kasti žeminę ir gyventi po žeme.
Esu miegojęs ne viename tokiame name. Tiek priešakinėse linijose, tiek tolėliau už jų. Ukrainos kariuomenė neturi alternatyvos gyvenamajam būstui fronte. Gyveni arba apleistose fermose, užimi gyventojų namus arba kasi žeminę ir laiką leidi tranšėjose.
Tema tabu
Apie tokį marodieriavimą viešai nekalbama. Tai yra tema tabu. Net ir dabar. Nors net ir proukrainietiškai nusiteikę vietos gyventojai „ne į kamerą“ kalba apie tai, kaip kariai plėšia apleistus namus, o pasiskundusius baugina.
Klausiau jų, ką jie laiko marodieriavimu. „Plėšia viską ir tempia į savo apkasus, daro barikadas, įtvirtinimus, apsigyvena namuose...“ Sakau, bet gal tai nėra tokia blogybė? Juk jie gina šalį, aukoja gyvybes, o valstybė jais tinkamai nesirūpina. „ Koks skirtumas! Mes irgi žūstam kare! Kokią teisę jie turi išnešti žmonių uždirbtą turtą?! Ar jie prakaitą liejo, ar jie pirko ir kūrė?“, –sulaukiau kone riksmu ištėkštų žodžių. Aiškiai matėsi, kokį skaudulį kelia ši tema. Nutariau jos nebetęsti.
Nežinau, kas šioje situacijoje teisus, o kas ne. Greičiausiai ir nėra čia vienos tiesos. Vieni jaučiasi darantys viską, kad apgintų šalį, ir dėl to elgiasi pagal aplinkybes ir savo veiksmus laiko ne tik pateisinamais, bet net būtinais. Kiti – teisėtai išgyvena dėl savo uždirbto turto ir stengiasi tiesiog pragyventi karą. Bet konfliktas yra didelis. Ir jis nesprendžiamas.
Civiliai skundžiasi karių plėšikavimais
Tačiau teko girdėti ir kitokių pasakojimų. Viena civilė gyventoja pasakojo savo akimis mačiusi, kaip karys kaimynės namo vartus (!) bandė paštu išsiųsti į kitą vietą, tačiau jam tai nepavyko, nes pašto darbuotoja tiesiog nepriėmė tokių didelių gabaritų krovinio. Moteriai pradėjus viešai piktintis, vartus karys grąžino į vietą, tačiau po poros dienų jų jau vėl nebebuvo.
Šis įvykis buvo papasakotas kaip kuriozinis, tačiau kiti minimi atvejai tikrai verčia sunerimti. Pasak moters, kariai namo paštu dažniausiai siunčia buitinę techniką, tačiau pasitaiko atvejų, kai krovinius atvažiuoja pasiimti kariniai sunkvežimiai.
Fronte esančio miestelio gyventoja tikina bandžiusi apie tai kalbėti viešai ir pranešti atitinkamoms tarnyboms ir karių vadovybei, tačiau po to sulaukė tik perspėjimų ir grasinimų. Po to nusprendė viešai apie tai nekalbėti.
Iš pokalbių supratau, kad vagiliavimo ir daiktų siuntimo namo sumažėjo. Tačiau visa tai vis dar pasitaiko.
Situacija keičiasi
Mane maloniai nustebino ir kitas precedentas. Kaip jau minėjau, kariškiai, gyvenantys privačiame name, nieko nebestebina nuo karo pradžios. Namas, kuriame šįkart nakvojome pas jūrų pėstininkus, buvo toks pats. Tačiau skyrėsi apsigyvenimo priešistorė.
Elitinio padalinio karininkai čia apsigyveno gavę savininkų leidimą. Jis yra prižiūrimas, tvarkomas ir mylimas. Kone kasdien kariai iššluoja grindis ir tvarkosi kambarius. Gyvena kaip svečiai, o ne okupantai. O išvažiuojant netgi nugirdau diskusiją, kad reiktų kažkaip už elektrą susimokėti arba savo generatorių pasistatyti, kad namo šeimininkams netektų po visko iš savo kišenės atseikėti už jų gyvenimą.
Nežinau, kiek tokių namų ir karių yra. Tačiau toks požiūris mane labai maloniai nuteikė. Nežinau, kaip pats elgčiausi patekęs į tokias sąlygas realybėje, tačiau bent jau šią akimirką manau, kad vis dėlto branginčiau vietinius ir jų turtą. Net ne dėl „širdžių užkariavimo“. Tiesiog. Reikalui esant sąžinė leistų man naudotis, tačiau tuo pačiu jausčiau poreikį ir tausoti.
